style="font-size:15px;"> Šįkart ji buvo pasiruošusi Darijaus bučiniui, bet apsvaiginta kaitros nesipriešino, kai jis nusmaukė apatinuko petnešėles nuo pečių ir apnuogino krūtis, kad galėtų jas liesti ir glamonėti.
Arabela niekada nežinojo, net nebūtų nuspėjusi, kad įmanoma tokia palaima. Priimdama Darijaus pirštų glamones ji išrietė nugarą. Nuo tų lengvų prisilietimų rausvi speneliai paburko ir tapo tokie jautrūs, kad jai tarp kojų ėmė tvinksėti malonumas.
Darijus nutraukė bučinį ir lyžtelėjo duobutę po kaklu, šiltomis lūpomis, drėgnu liežuviu ir švelniais krimstelėjimais vis žemiau leisdamasis įjaudrinta Arabelos oda.
– Kokia tu graži, – kimiai sumurmėjo jis, alsavimu paglamonėdamas apnuogintas krūtis, paskui neskubėdamas apžiojo paburkusį spenelį.
Arabela aikčiojo ir rangėsi apimta malonumo, pirštais įsikibo į šilkinius Darijaus plaukus, neleisdama jam atsitraukti. Ji tokia įkaitusi. Ir susijaudinusi. Taip smarkiai geidžia…
Ji net virpėjo iš geismo, kai Darijus atsitraukęs pažvelgė į ją. Jos skruostai nuraudo, kai nuleidusi žvilgsnį išvydo, kad jos spenelis toks stangrus ir daug tamsesnis nei įprastai, kai ji po maudynių apžiūrėdavo save veidrodyje.
Net krūtys atrodė didesnės, tarytum pritvinkusios nuo Darijaus rankų ir lūpų glamonių. Bet Darijus sakė, kad jos krūtys gražios, vadinasi, taip ir turėjo nutikti.
– Ar galiu?.. – Arabela taip pat troško liesti Darijų ir laukdama atsakymo dvejodama palietė jo liemenės sagas.
Darijus tamsoje linktelėjo ir atsitiesė, jo akys sužibo.
– Be abejonės, – kimiai paragino jis.
Tą akimirką, apimtas susijaudinimo, Darijus Arabelai būtų leidęs bet ką. Jis staigiai įkvėpė, kai ji nuvilko liemenę ir švarką, leido jiems nukristi ant kilimu išklotų grindų, paskui atsagstė marškinius apnuogindama krūtinę, ir jis ant įkaitusios odos pirmąkart pajuto jos šiltas smalsias rankas.
Darijus sukando dantis, kai jos rankos, švelniai glamonėdamos, nuslydo jo krūtine. Paskui ji aptiko sustandėjusius spenelius, glūdinčius tarp krūtinę dengiančių auksaspalvių plaukelių.
Ji tokia graži mėnesienoje – išdidžiai styrančiomis krūtimis ir lieknu liemeniu, kurį Darijus tikriausiai apimtų dviem rankomis. Jis vos tvardė troškimą paguldyti ją ant stalo, įsitaisyti tarp kojų ir paimti.
– Pabučiuok mane, Arabela! – ragindamas sugergždė jis.
Vos nepalūžo, kai pajuto, kaip jos rausvas liežuvėlis nuslydo jo speneliu. Darijui teko sugniaužti prie šonų kumščius, kad neišsilietų tarytum nepatyręs jaunuolis.
Paskui jis pakėlė rankas ir panardino pirštus į auksines Arabelos garbanas, spausdamas jos lūpas prie įjaudrinto savo kūno, sunkiai kvėpuodamas jai atkartojant jo glamones.
– Esu tikras, kad jums pasivaideno, lorde Redvudai, – maloniai kalbėjo Stauerbridžo hercogas Vanagas Sent Kleras, atidarydamas kabineto duris. – Kam mano seseriai ledi Arabelai eiti į kabinetą… – Hercogas nutilo, kai žvakidė jo rankoje apšvietė priežastį, atvedusią seserį į jo asmeninį kabinetą…
– 2~
– Gal teiktumeisi paaiškinti, ką tokio mudu su lordu Redvudu pertraukėme? – Stauerbridžo hercogas Vanagas, mylimas vyriausiasis Arabelos brolis, stovėdamas priešais ją atrodė šaltas, bet Arabelos tai neapkvailino.
Vargu ar ji pamirš siaubo išraišką brolio veide, kai jis, lydimas lordo Redvudo, įėjo į kabinetą ir aptiko ją su Karlaino hercogu pusnuogius ant oda aptraukto stalo!
Ji sudejavo iš gėdos vien pagalvojusi, kad ryžtas nutildyti Darijaus Vinterio pašaipas užtraukė jai didžiausią nešlovę.
Nepakeliama tai, kad ją tokioje kompromituojančioje padėtyje aptiko Vanagas, brolis, kurį Arabela visada vertino, kurio palankumo visada siekė. Dar blogiau tai, kad Arabelos ir Vanago gėdos liudytoju tapo lordas Redvudas, vyriausybės narys, žmogus, Lordų rūmuose pasisakęs prieš visuomenės sugedimą…
Tačiau Darijus, regis, nejuto apmaudo. Neparodė jo nė krislelio, kai Vanagas apsisukęs paskubomis išprašė lordą Redvudą iš kabineto. Darijus viso labo atsitraukė nuo Arabelos, ramiai užsisagstė marškinius, pasitaisė kaklaryšį, apsivilko liemenę bei švarką ir pasitvarkė baltutėlių marškinių rankogalius. Paskui ranka elegantiškai perbraukė auksinius plaukus ir vėl atrodė kaip įprastai.
Tuo tarpu Arabela paskubomis tvarkėsi drabužius, o suvokus, kaip smarkiai nusižengė, jos pirštai ėmė virpėti, veidas mirtinai išblyško. Ji galvojo, kokio atlygio sulauks už neapgalvotą poelgį…
Arabela neabejojo – tremtis į Stauerbridžo dvarą Glosteršyre bus menkiausia bausmė!
Šiuosyk prieš atsakydama ji apsilaižė lūpas.
– Kaip pasiaiškino Darijus… e… Karlaino hercogas?
Dar didesniam Arabelos apmaudui Vanagas po kelių minučių vienas grįžo į kabinetą ir nepritariamai žvelgdamas išsiuntė ją į kambarį, kad juodu su Darijumi galėtų vienudu pasikalbėti. Nežinodama, apie ką jie kalbėjosi, Arabela nenutuokė, ką atsakyti broliui.
Vanagas, aukštas ir rūstus, nuėjo į kambario gilumą, o jo akys grėsmingai žibėjo.
– Niekaip nepasiaiškino, – irzliai atsakė brolis.
Ji susiraukė.
– Bet juk kažką pasakė!
Vanagas staigiai linktelėjo galva.
– Paprašė tavo rankos.
Arabela negalėdama patikėti išpūtė akis. Darijus jai pasipiršo?
Arabela šito tikėjosi mažiausiai – juk po to, kai juos užtiko Vanagas, Darijus elgėsi labai šaltai.
– Tu, be abejonės, atsisakysi, – įsakmiai pridūrė Vanagas ir paniekinamai nusišypsojo.
Arabelą brolio arogancija privertė sustabarėti. Ją šį vakarą jau pažemino Darijaus patyčios. Po to, kai užtiko besiglamonėjančią su Darijumi, Vanagas ją išsiuntė į kitą kambarį kaip išdykusį vaiką. Dabar jai, regis, teks vėl paklusti arogantiškam vyriausiajam broliui.
Tiesą sakant, Arabela nebuvo tikra, ar Darijus Vinteris jai apskritai patinka, juolab ar nori už jo ištekėti. Jo išvaizda ją traukė. Kūnas jaudino. Reputacija intrigavo. O ankstesnės pašaipos siutino. Bet ar jis jai patinka? Ne, Arabelos jausmų Darijui niekada nenusakys toks… toks drungnas jausmas!
Tačiau maištinga prigimtis vertė piktintis Vanago nurodymu, kaip jai atsakyti į Darijaus piršlybas.
Ji išdidžiai atsitiesė.
– Bet juk aš turėčiau spręsti, ne tu, Vanage.
Vyriausiasis brolis nepritariamai ją nužvelgė.
– Tas vyras visai netinkamas.
– Jis
