prie uždarytų durų. – Gal patikrinkime jūsų žodžius, esą su manimi niekada nesuartėtumėte? – Jo akys sužibo ir jis pamažu nuleido galvą, norėdamas priglusti burna prie putlių merginos lūpų.
Arabela nepajėgė kalbėti. Nebegalėjo kvėpuoti. Stengdamasi ištraukti rankas iš stiprių Darijaus gniaužtų ji tik dar labiau prigludo prie jo kūno, todėl kai ją užvaldė tos ciniškos lūpos, ji dar smarkiau pajuto jo krūtinės ir šlaunų šilumą.
Nors prieš tai apsimetinėjo esanti patyrusi, Arabela buvo dar nebučiuota. Jos abejingumas ir brolių įtūžis, gresiantis visiems vyrams, kurie išdrįstų taip pasielgti, atbaidė visus iki šiol sutiktus jaunuolius.
Tačiau Darijus Vinteris, sulaukęs trisdešimt vienų, nebe jaunuolis. Be to, jis, garbingasis Karlaino hercogas, nebijo jos brolių.
Lūpos, kurios atrodė griežtos ir lygios, švelniai gludo prie Arabelos burnos. Bučinys buvo toks intymus, kad jos kūnas virpėjo ir liepsnojo. Krūtys, kurias spaudė suknelės audinys, staiga apsunko, o tarp kojų susitvenkė iki tol nepatirta kaitra. To pojūčio verčiama ji ėmė neramiai judinti klubus. Nebuvo tikra, ko jai reikia. Tik žinojo, kad troško to, ko tas vyras dar nesuteikė.
Darijus pakėlė galvą, kad pažvelgtų į gražų, nukaitusį veidą, užlietą pro kitapus kambario esantį langą sklindančios mėnesienos. Jis pastebėjo, kad Arabelos akys karštligiškai žvilga. Skruostai nuraudę. Lūpos putlios. Matė, kad jos krūtinė, kurią taip gundomai atidengė gili suknelės iškirptė, trūksmingai kilnojasi.
Karštas Darijaus žvilgsnis nukrypo į papūstas merginos lūpas.
– Praskirk lūpas, – ragindamas sugergždė jis.
Arabela susiraukė.
– Nė už ką!
Šita raganaitė jį smerkia. Kritiškai vertina jo reputaciją. Tikriausiai dėl tos reputacijos ir pinigų stygiaus ši išdidi panelytė pernai atsisakė už jo tekėti.
Darijus dar tvirčiau sugniaužė jos rankas, prispaustas prie durų virš jos galvos, ir žybsėdamas akimis pasižadėjo atlyginti už ankstesnę nepagarbą.
– Išsižiok, Arabela, – sušvokštė jis. – Parodyk, kaip bučiuojasi tikra moteris, – pridūrė jis, paniekindamas ankstesnes jos pastangas.
Ir akimirksniu sulaukė atpildo, nes Arabelos akys mėnesienoje kovingai sutvisko.
– Gal teiksitės paleisti mano rankas, jūsų malonybe? – piktai pareikalavo ji.
Jis atšiauriai nusišypsojo.
– Neketinu tavęs paleisti – juk sudraskysi mane savo nagučiais.
Arabela siuto. Neprisiminė kada nors anksčiau taip smarkiai pykusi. O tai įspūdinga, turint omenyje, kad bendraudama su broliais ji dažnai netekdavo kantrybės.
Ji prisimerkusi pažvelgė į jį.
– Gal jums patiktų, jei susmeigčiau į jus savo nagučius?..
– Gal. – Darijus Vinteris tyliai pritariamai nusijuokė, pamažu paleido jos rankas ir atsitraukė. – Laukiu, Arabela, – po kelių sekundžių nutęsė jis, nes ji net nebandė ištesėti grasinimo.
Arabela ryžtingai susičiaupė. Ji gali. Jei tik pasiryš, padarys viską, ką nori.
Net sugundys Darijų Vinterį.
Nejau tai sunku? Juk šitas vyras – pagarsėjęs neišrankus palaidūnas.
Arabela šelmiškai šypsodamasi priėjo arčiau ir neatitraukdama žvilgsnio nuo jo akių rankomis švelniai paglostė pečius, paskui palietė švelnius auksinius plaukus, krintančius ant švarko apykaklės. Įbrukusi į plaukus pirštus ji prisitraukė jo galvą, kad jį pabučiuotų. Paklusdama paliepimui šįkart ji praskyrė lūpas ir iš karto pajuto, kad bučinys tapo daug intymesnis. Širdis ėmė plakti sparčiau, o kūnas nukaito, kai ji lūpomis pajuto karštą Darijaus liežuvį. Jis pamažu atsitraukė, bet po kelių sekundžių vėl priartėjo. Kviesdamas. Ragindamas. Galbūt drąsindamas Arabelą pasielgti taip pat?
Tą akimirką Arabela gailėjosi nežinanti, kas iš tikrųjų vyksta tarp vyro ir moters. Ji troško parklupdyti šitą arogantišką vyrą, apimtą aistros jai. Norėjo, kad jis, atsidavęs geismui, maldautų pasigailėti.
Kad geistų jos, Arabelos Sent Kler, ne kitos moters.
Ji atsidavė instinktams, prisispaudusi prie Darijaus lyžtelėjo praskirtas jo lūpas ir kaipmat pajuto, kaip jo pulsas paspartėjo. Jai antrąkart giliau pabučiavus jis tyliai galugerklyje sudejavo.
Supratusi, kad jos glamonės teikia Darijui malonumo, ir įgavusi drąsos Arabela įbruko liežuvį jam į burną. Dar. Ir dar kartą. Ir kaskart pajusdavo, kaip Darijaus lytis, prisispaudusi prie karšto jos kūno, sutvinksi.
Nors Darijus viską pradėjo lyg žaisdamas, norėdamas Arabelą nubausti už tai, kad nesutiko už jo tekėti ir šį vakarą paniekino, padėtis tapo rimta. Jo lytis sustandėjusi tvinkčiojo, jį apėmė didžiulis troškimas šias glamones baigti taip, kaip reikia.
Akimirką Darijus pasitenkino liežuviu tyrinėdamas Arabelos burną. Galiausiai laimėjęs šį mūšį į jos švelnias glamones atsakė reiklesnėmis.
Tačiau to nepakako – turint omenyje, kad Darijus šios merginos geidė daugybę mėnesių, to niekada nepakaktų, – ir jis sudejavo suirzęs dėl drabužių, kliudančių liesti Arabelos tvirtą, sunokusį kūną.
Neatsiplėšdamas nuo jos lūpų jis atitraukė ją nuo durų ir privedė prie didžiulio stalo, stovinčio priešais langą.
Stalas buvo tvarkingas, priešingai nei Darijaus darbo stalas Karlainų namuose Belgreivijoje, – to ir reikėtų tikėtis, juk šis kambarys priklauso pedantiškajam Vanagui Sent Klerui. Arabela nustebusi sustingo, kai šlaunimis atsirėmė į tvirtą baldą. Darijus tikėjosi, kad stalas pakankamai tvirtas tam, ką buvo numatęs.
Ši mergina, be kita ko, apkaltino jį esant palaidūnu ir pašlemėku, tad Darijus nenorėjo jos nuvilti. Jis pirštais mikliai atsegė jos suknelės sagas nugaroje.
Arabela nenutuokė, kaip vos per kelias sekundes atsidūrė sėdomis ant brolio stalo su iki liemens nusmukusia suknele ir tik permatomo apatinuko dengiamomis stangriomis krūtimis.
Tačiau tai nebebuvo svarbu, nes Darijus tamsoje žvilgančiomis akimis švelniai pakėlė suknelę, praskyrė Arabelos kojas ir atsistojo tarp jų. Pamažu nuleidęs galvą jis lyžtelėjo paburkusį jos spenelį, tamsuojantį po šviesia medžiaga.
Arabela alsiai aiktelėjo, nes glamonės sukeltas malonumas nubėgo kūnu – jai ėmė dilgsėti rankos ir nugara, tarp kojų susitvenkė kaitra.
– Patinka? – patenkintas sumurmėjo Darijus ir neskubriai lyžtelėjo kitą krūtį.
Aišku, kad Arabelai patinka! Kokiai moteriai nepatiktų malonumas, keliamas tokių svaiginančių glamonių?
Nors prieš tai teigė priešingai, Arabela tokio intymumo dar nebuvo patyrusi. Nežinojo, kas vyksta tarp vyro ir moters vienumoje. Mama mirė, kai jai buvo vos aštuoneri. O teta
