įžūliai kilstelėjo smakrą.
– Apgailestauju, kad taip jautiesi.
Vanagas prisimerkė.
– Vadinasi, ketini priimti Karlaino pasiūlymą?
– Dar neapsisprendžiau, – abejingai atsakė ji. – Tau atsakysiu tik po to, kai pasikalbėsiu su Darijumi.
Jos brolis atsitiesė – tikras aristokratiškas Stauerbridžo hercogas.
– Jis paprašė leidimo prieš išeinant su tavimi pasikalbėti mano kabinete.
Arabela išdidžiai linktelėjo galva.
– Tuomet ilgiau jo negaišinsiu. – Ji grakščiai išėjo iš kambario ir nusileido laiptais.
Kol neapleido drąsa!
– Tavo brolis maloningai suteikė mums penkias minutes, kad galėtume aptarti šio vakaro įvykius, – ironiškai pasakė Darijus, kai Arabela įžengė į žvakių apšviestą kabinetą.
Vanagas Sent Kleras toks pasipūtęs. Akivaizdu, kad manosi esąs pranašesnis už Darijų. Regis, jam nė motais, kad Darijus taip pat hercogas, todėl lygus jam. Stauerbridžo hercogas šaltai išdėstė, ką mano apie jo seserį merginusį Vinterį.
Tačiau Darijus, jau antrą kartą paprašydamas ledi Arabelos Sent Kler rankos, atėmė tam vyrui žadą!
– Girdėjau. – Arabela į jį taip pat žvelgė paniekinamai, visai kaip jos brolis prieš kelias minutes.
Tačiau Darijus negalėjo nesižavėti maištingomis liepsnelėmis jos akyse, išdidžiai atkištu smakru ir paniekinamu žvilgsniu. Reta jo pažįstama moteris taip savimi pasitikėtų užklupta kompromituojančioje padėtyje su skandalingai pagarsėjusiu palaidūnu.
Aukštuomenė, regis, nepastebėjo, kad perėmęs Karlaino hercogo titulą Darijus tokios reputacijos nebepateisino. Tų žmonių manymu, kartą palaidūnas – visada palaidūnas. Tačiau net nepaisant reputacijos Darijus buvo geidžiamas jaunikis. Kaip kadaise sakė Arabelos brolis Sebastianas, paveldėjus hercogo titulą dauguma aukštuomenės atstovų pamiršta ankstesnius vyro nusižengimus.
Tai Darijui priminė, kodėl jam skirtos penkios minutės pasikalbėti su priešais stovinčia dama…
Jis sučiaupė lūpas.
– Abejoju, ar prireiks visų penkių minučių, kol oficialiai pasipiršiu, o tu atsisakysi. – Darijus prisimerkęs žvelgė į ją ir ciniškai gėrėjosi neginčijamu šios moters grožiu: giliomis rudomis akimis, riesta nosyte, dailiu lūpų linkiu. Tos lūpos vos prieš kelias minutes gludo prie jo su aistra, viršijusia Darijaus lūkesčius.
Jis gerai pažinojo visus tris brolius Sent Klerus ir nutuokė, kad Arabela, tvirtindama esanti patyrusi, melavo. Jos broliai nepakęstų, jei jaunėlė sesuo elgtųsi nepadoriai. Tačiau tąsyk Darijus nepajėgė atsispirti pagundai išmėginti jos įžūlumą.
Jis neketino iš tikrųjų pasimylėti su Arabela, norėjo tik atkeršyti už tai, kad prieš aštuoniolika mėnesių jį atstūmė. Kerštas jam vos neatsirūgo, nes ji į jo bučinius ir glamones atsakė su aistra, regis, tik ir laukusia, kol ją pažadins meilužio prisilietimas…
Jo prisilietimas?
Darijus tuo abejojo. Nuo tada, kai juodu susipažino, Arabela neslėpė paniekos jam.
– Neketinu ir nenoriu vesti, – nutęsė jis. – Tačiau suprantu, kad privalau pasipiršti. Tau, tikinusiai, kad su manimi nesusidėtų jokia padori moteris, tereikia atsisakyti, ir viskas baigsis.
Arabela pajuto, kaip nugara nubėgo šiurpas, kai Darijus šaltu balsu pakartojo ankstesnį jos įžeidimą. Akivaizdu, kad jis tą įžeidimą įsiminė…
Ar dėl to tyčia ją sugundė? Tikriausiai. Tačiau ji į glamones sureagavo nevaldomai, audringai.
Arogantiškas Darijaus įsitikinimas, kad Arabela atsisakys už jo tekėti, jai nepatiko taip pat kaip ir šaltas Vanago įsakmumas.
– Na? – išdidžiai paragino ji.
Jis primerkė mėlynas akis.
– Kas na?
Arabela šelmiškai jam nusišypsojo.
– Laukiu, kol pasipiršite.
Jis pašaipiai kilstelėjo šviesius antakius.
– Man regis, ką tik tai padariau.
– Ne. – Arabela papurtė galvą. – Paaiškinote, kad esate visuomenės verčiamas man pasipiršti. Taip pat teigėte, kad aš atsisakysiu. Tačiau iš tikrųjų dar nepasipiršote.
Darijus nekantriai nusivaipė.
– Nori to, kas tau teisėtai priklauso? Tiesa?
Jos akyse plykstelėjo susierzinimas.
– Tiesiog noriu, kad pasipirštumėte!
– Gerai. – Jis giliai įkvėpė. – Ledi Arabela, ar suteiksite man garbės tapdama mano žmona? – Jis nė nemėgino nuslėpti sarkazmo, slypinčio žodžiuose ar ciniškai perkreiptose lūpose.
Arabela vėl suirzo. Darijus Vinteris – vienas arogantiškiausių žmonių, kokius jai teko pažinti. Jis taip pasitiki savimi. Yra įsitikinęs, kad Arabela nė nesvarstys jo pasiūlymo. Kad pats išsisuks nuo poelgio pasekmių ir Arabelai teks vienai šeimos rate kęsti gėdą.
Arabelą visą gyvenimą supa arogantiški, valingi vyrai. Tėvas Aleksandras. Trys vyresnieji broliai. Kvailai pasielgtų ištekėdama už tokio pat arogantiško vyro.
O gal kaip tik protingai?
Arabelai patiko dalyvauti pokyliuose, bet per aštuoniolika mėnesių ji sutiko tik vieną vyrą, kuris ją sudomino. Tas vyras – Darijus Vinteris…
Jo malonybė nepanėšėjo į jaunuolius, šiuos dvejus metus pataikavusius jai, flirtavusius su ja, prisiekinėjusius nemarią meilę, kol Arabelai pasidarė koktu nuo jų dėmesio.
Darijus, net nemėgindamas slėpti arogancijos ir cinizmo, jai nepataikavo ir su ja neflirtavo. Dėl to jai buvo apmaudu…
Vien žvelgiant į jį Arabelai vėl suspurdėjo širdis – auksaspalviai plaukai, neperprantamos mėlynos akys, arogantiška nosis virš lygių lūpų ir kampuoto smakro. O tobulai pasiūti drabužiai dengė, kaip ji neseniai suprato, stebėtinai tvirtą ir raumeningą kūną.
Taip, Arabelai Darijaus Vinterio draugijoje niekada nebūtų nuobodu.
– Prakeikimas, ko taip ilgai delsi! – apimtas nekantrumo galiausiai suurzgė jis.
Arabela nesusilaikiusi pašaipiai nusišypsojo.
– Aš vis dar svarstau jūsų pasiūlymą, pone.
Jis susiraukė.
– Nejaugi yra, ką svarstyti?
