ir pribaigtų Hasaną. Aš pasveikinčiau Razį. O atsidėkodama už jo ištekėčiau ir padovanočiau jam šimtą vaikų, kad jo giminės linija nenutrūktų.
Leila stengėsi nežiūrėti į žmogų lovoje. Ji nenorėjo matyti jo net mirusio.
– Jis nenorėtų tavęs vesti. Tu esi dukra vyro, kuris kaltas dėl jo tėvo ir gražuolės žmonos mirties. Jis mūsų nekenčia ir aš jo dėl to nekaltinu. – Leila nekentė ir savęs, nes jos gyslomis tekėjo šio beširdžio žmogaus kraujas. Nes jai reikėjo jo gėdytis.
– Jis turėtų vesti tave. Tada niekas negalėtų jam paprieštarauti ir Hasanas būtų nugalėtas.
Ši mintis atrodė tokia siaubinga ir taip būdinga Jazminai, kad Leila buvo linkusi tuojau pat ją išmesti iš galvos ir elgtis atsargiai kaip visada. Tačiau koks atsargumas jas išgelbės, jeigu ji po kelių valandų susituoks?
Tada jos protas nedrąsiai įsileido šią mintį.
– Jazmina!
– Žmonės kalba, jog jis taip mylėjo savo žmoną, kad po jos mirties prisiekė niekada daugiau neįsimylėti, − pagarbiai sušnabždėjo Jazmina. – Ar tu kada nors esi girdėjusi ką nors romantiškesnio?
Leilos drąsa išgaravo. Ji negali taip pasielgti.
– Tai visai ne romantiška. Tai tragiška. Siaubinga nelaimė.
– Aš norėčiau, kad mane kada nors įsimylėtų toks stiprus ir kilnus vyras kaip jis.
Jazmina įsispoksojo į tolį ir Leila papurtė ją.
– Liaukis svajojusi. – Leilai tai buvo nepažįstamas jausmas. Vienintelė meilė, kurią jautė, buvo meilė seseriai. Ji niekada nepatyrė jokių švelnių jausmų žiūrėdama į vyrą. O tai, ką jai teko skaityti šia tema, tik patvirtino, jog ir ateityje niekas nepasikeis. Ji buvo pernelyg praktiškas žmogus ir šis jos būdo bruožas skatino nedelsiant veikti. – Jeigu jie išveš tave į Ameriką, aš niekada daugiau tavęs nepamatysiu. Neketinu leisti, kad taip atsitiktų.
– Kaip gali sutrukdyti? Hasanas ypač pavojingas, kai yra išsigandęs, o Razio Al Zekio jis siaubingai bijo. Net neleidžia mieste ištarti jo vardo, bet aš girdėjau, jog visi apie jį kalba, ypač moterys.
– Ar tu vėl buvai turguje? Nejaugi visai nieko nebijai?
– Žmonės šneka, kad jo širdis sušalusi į ledą ir tik gera moteris gali tą ledą ištirpdyti, – nekreipdama dėmesio į sesers žodžius pagarbiai sukuždėjo Jazmina. – Tai panašu į legendą apie kardą akmenyje, tu skaitei man ją, kai buvau maža.
– Ak, Jazmina, liaukis! Žmogaus širdis gali sušalti į ledą tik tada, kai jis pasiklysta Antarktidoje tinkamai nepasirengęs. Širdis kūne varinėja kraują. Ji negali nei sušalti, nei sudužti. – Susierzinusi Leila nusistebėjo, jog jos seserys, o tokios skirtingos. Jų patirtis vienoda, išskyrus tai, kad Leila saugojo seserį nuo blogų tėvo poelgių. – Tai ne legenda, o tikrovė. Liaukis viską romantizuoti.
– Žmonės mano, jog jis atvyks. – Šį kartą sesers balse nuskambėjo jaudulys. − Kol tėvas su Hasanu rengė sąmokslą, jis laukė tinkamo meto. Kadangi tėvas mirė, jis tikriausiai yra pasiryžęs užimti šeicho vietą, kuri jam teisėtai priklauso. Hasanas išsigandęs. Taryba taip pat. Jie naktį prie durų pastatė papildomą apsaugą ir nežinia dėl ko išsiuntė sargybinius į dykumą, nors visi žino, kad Razis Al Zekis pažįsta dykumą geriau už kitus. Jie nemiega naktimis, nes bijo, jog jis pasirodys pilyje ir nužudys juos miegančius. Atvirai kalbant, aš norėčiau, kad jis taip ir padarytų. Jeigu susitikčiau su juo tamsoje, parodyčiau kelią.
Leila delnu užspaudė seseriai lūpas.
– Turi galvoti, ką kalbi.
– Kodėl? Ką dar jie gali man padaryti? Juk mus išskiria! Aš išvykstu į Ameriką, o tu išteki už Hasano. Ar gali būti dar blogiau?
– Aš netekėsiu už Hasano, – ryžtingai pareiškė Leila. – Neketinu leisti, kad tai įvyktų.
– O ką tu padarysi? Hasanas gali tapti valdovu tik vedęs tave. Tai gana rimta paskata.
– Tuomet jis neturi manęs vesti.
Jazmina su gailesčiu pažvelgė į seserį.
– Jis žada tave priversti.
– Jeigu Hasanas manęs nesuras, tai negalės vesti. – Nedrįsdama per daug galvoti apie tai, ką ketina padaryti, Leila nubėgo į tėvo drabužinę ir pasičiupo du apsiaustus. Vieną įbruko į rankas seseriai. – Apsirenk, paslėpk plaukus ir kuo labiau prisidenk veidą. Lauk manęs čia, už užuolaidos, aš sugrįšiu ir tave išsivesiu. Pirmiausia man reikia kai ką pasiimti iš bibliotekos.
– Iš bibliotekos? Kaip tu dabar gali galvoti apie knygas?
– Knyga gali daug ką atstoti… draugą, mokytoją, ji gali būti prieglobstis… – Leila nutilo tikėdamasi, kad sesuo nepastebės, kaip ji nuraudo. – Nesvarbu. Svarbiausia, jog mes ruošiamės iš čia pabėgti. Tai bus panašu į slėpynes, žaidimą, kurį mes žaisdavome vaikystėje. – Sugavusi išsigandusį sesers žvilgsnį pasigailėjo pavartojusi šį palyginimą. Jos abi žinojo, ką šis žaidimas reiškia iš tikrųjų. Leila greitai pakeitė temą: – Tu labai myli arklius… ar prireikus galėsi joti kuriuo nors iš jų?
– Žinoma!
Sesuo, regis, akimirką suabejojo, bet taip trumpai, jog Leila nutarė, kad jai tik pasirodė.
– O aš daug skaičiau, kaip reikia jodinėti, susipažinau su jodinėjimo teorija ir arabų arklių istorija, todėl esu tikra, kad mums pavyks. − Leila tikėjosi, jog jos balsas skamba įtikinamiau, nei ji jaučiasi. – Mes pasieksime arklides iš kitos pusės ir iš ten patrauksime į dykumą.
– Dykumą? Kodėl mes josime į dykumą?
– Ieškosime Razio Al Zekio. – Leila jautė, kaip tariant šiuos žodžius juda jos lūpos, nors ir suvokė, kokia tai siaubinga mintis.
Dykumoje pūtė vėjas, tarsi šnibždėdamas žinią apie šeicho mirtį.
Razis Al Zekis stovėjo stovyklos pakraštyje ir spoksojo į nakties tamsą.
– Tai tiesa ar gandas?
– Tiesa. – Seilemas stovėjo šalia jo petys į petį. – Tai patvirtina daugiau nei vienas šaltinis.
– Tada atėjo laikas. – Razis jau seniai buvo išmokęs slėpti savo jausmus, nuslėpė juos ir dabar, tik pajuto pečiuose pažįstamą skausmingą įtampą. – Šįvakar mes išvykstame į miestą.
Abdulas, jo patarėjas ir senas draugas, žengė į priekį.
– Jūsų didenybe, yra dar kai kas. Kaip jūs ir numatėte, Hasanas po kelių valandų ves vyresniąją princesę. Jau ruošiamasi vestuvėms.
– Dar neatšalus jos tėvo kūnui? – Razis ciniškai nusijuokė. – Aišku,
