išeitis, kaip viską išspręsti visiems laikams?
Greičiausiai jis tai numatė, bet nusprendė nepasinaudoti pasitaikiusia proga.
– Aš nekaltinu jūsų už tai, kad neapkenčiate mūsų. – Leilos tariami žodžiai buvo ne tie, kuriuos ji iš anksto surepetavo, tačiau žiūrėdama į šį vyrą galėjo galvoti tik apie tai, ko jis neteko. – Jeigu galėčiau tapti kitu žmogumi, tapčiau, deja, negaliu, todėl prašau į tai nekreipti dėmesio ir padaryti tai, ką reikia.
– O ką, – švelniai paklausė jis, – jūsų manymu, reikia padaryti, princese?
Nė vienas vyras niekada neklausė jos nuomonės. Nė karto nuo tada, kai ji žengė pirmąjį žingsnį, iki tos akimirkos, kai jiedvi ir seserimi paspruko per tėvo miegamojo langą. Visi ją laikė tik dar vienu ginklu didžiuliame Al Habibo rūmų arsenale.
O šis vyras paklausė.
Jis klausėsi jos.
Štai tikras valdovas, išdidus ir pasitikintis savimi, mąstė Leila. Šią akimirką ji staiga suvokė, kodėl tokia daugybė žmonių juo pasitiki ir jį gina. Jis visai kitoks nei Hasanas, dvi priešingybės – vandenynas ir dykuma.
– Jūs žinote, ką reikia daryti. Turite gauti tai, kas teisėtai jums priklauso. Ir paskubėkite, kol Hasanas neužbaigė to, ką mano tėvas pradėjo. Kol jis nesunaikino mūsų šalies savanaudiškai siekdamas valdžios… – Ji nutilo dvejodama, ar verta užsiminti apie Jazminą, bet nusprendė, kad šį vyrą labiau motyvuos jo pareiga savo žmonėms, o ne gailestis jos seseriai. – Kad tai padarytumėte, jūs privalote mane vesti. Dabar. Kuo greičiau. Kol Hasanas manęs dar nesurado ir neparsivežė atgal.
Antras skyrius
Jis ketino padaryti viską, kad sutrukdytų Hasanui vesti Leilą. Tačiau iki šiol nesvarstė galimybės vesti ją pats ir niekas iš šalia esančių nedrįso jam to pasiūlyti, nors buvo akivaizdu: tai pats išmintingiausias sprendimas.
Kaip taktikas jis matė naudą, o kaip vyras vengė tokio įsipareigojimo.
Buvo įsitikinęs, jog gali užmokėti bet kokią kainą, kad tik atliktų pareigą.
Klydo.
Įtampa sukaustė jam stuburą. Pasijuto tarsi smaugiamas.
– Ne! – Razis buvo išmokęs užgniaužti emocijas, bet tas įgūdis nelauktai jį nuvylė ir atsisakymas išsiveržė iš pačių širdies gelmių. Iš tamsios praeities, kurią jis vengė prisiminti. – Aš turėjau žmoną. Kitos man nereikia, kitos aš nenoriu. – Jo balsas skambėjo keistai, tarsi slegiamas milžiniško kančios sluoksnio. Vienas šuo suurzgė, bauginantis garsas sklido iš gerklės gilumos. Razis pastebėjo jos greitą žvilgsnį į šunį ir pajuto, jog Leila bijo, tačiau jos baimės priežasties nesuprato.
– Aš žinau apie jūsų žmoną. – Trumpa dvejonė rodė, kad ji nori pasakyti dar kažką, bet princesė tik papurtė galvą. – Aišku, aš nesisiūlau būti jos pakaitalas. Tai tik politinis susitarimas, naudingas abiem pusėms.
Конец ознакомительного фрагмента.
Текст предоставлен ООО «ЛитРес».
Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию на ЛитРес.
Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.
