Hasanas ją ves, jums bus sunkiau varžytis su juo dėl paveldėjimo teisės.
– Todėl aš ir noriu pasirūpinti, kad vestuvės neįvyktų.
– Vadinasi, ketinate įgyvendinti savo sumanymą? Nors tai, ką jūs siūlote, yra… – Abdulas žvelgė į jį išsigandusiu žvilgsniu.
– Tai vienintelis teisingas pasirinkimas, – pertraukė jį Razis įsiklausydamas į savo atšiaurų balsą. Toks atšiaurumas buvo užvaldęs jį visą. Kadaise jis buvo švelnesnis, bet ši jo savybė numirė kartu su moterimi, kurią mylėjo. – Mes apsvarstėme visas galimybes ir… – Staiga jis nutilo išgirdęs tamsoje bruzdesį ir pakėlė ranką, kai sargybiniai tyliai prisėlino prie jo.
Tie vyrai tarnavo jam penkiolika metų, nuo tada, kai buvo žiauriai nužudytas jo tėvas. Vyrai mirtų dėl jo.
Abdulas metėsi į priekį užstodamas Razį ir šis poelgis sujaudino labiau už viską, nes jo patarėjas ir patikėtinis nebuvo nei fiziškai stiprus, nei labiau įgudęs naudotis ginklais.
Atsargiai, bet ryžtingai Razis pastūmė jį į šalį, tačiau Abdulas pasipriešino.
– Eik. Eik! Tai gali būti pasikėsinimas į tavo gyvybę, kaip mes ir tikėjomės.
Žinodamas, kad Seilemas laiko ranką ant ginklo, Razis įbedė žvilgsnį į liekną vaikiną, kurį už rankų laikė du jo vyrai.
– Jeigu jų tikslas buvo mane nužudyti, šią užduotį jie turėjo patikėti žmogui, kurį būtų ne taip lengva nugalėti.
– Mes aptikome jį vieną klaidžiojantį dykumoje Zubrano pasienyje. Sakė turįs kažką pranešti Raziui Al Zekiui.
Suprasdamas, jog vyrai nenori atskleisti jo tapatybės, Razis davė jiems ženklą privesti belaisvį arčiau.
Jo rankos buvo surištos. Paleistas vaikinas kluptelėjo ir parpuolė ant kelių. Razis suglumęs stebėjo liesą būtybę, apsigaubusią apsiaustu.
– Vaikine, ką tu nori pranešti Raziui Al Zekiui? – pasiteiravo Seilemas. Jis buvo Razio brolis ir retai palikdavo jį vieną.
– Man reikia pasikalbėti su juo asmeniškai. – Žodžiai buvo neaiškūs, vos girdimi. – Mes turime pasikalbėti akis į akį, nes tai, ką aš pasakysiu, svarbu tik mudviem.
– Tokie kaip tu negali prisiartinti prie Razio Al Zekio net per atstumą, kad galėtų pamoti jam ranka, juo labiau pasilikti su juo dviese, ir tu turėtum džiaugtis. Jis suėstų tave gyvą, – pasibjaurėjęs suniurnėjo šalia stovintis sargybinis.
– Man nesvarbu, ką jis padarys išgirdęs tai, ką noriu pasakyti. Prašau nuvesti mane pas jį.
Vaikinas nulenkė galvą ir kažkas jo siaurų pečių linijoje patraukė Razio dėmesį. Nepaisydamas Seilemo pastangų sustabdyti jis žengė į priekį.
– Tai tu nebijai?
Trumpam stojo tyla. Iš dykumos pūtė vėjas, keldamas smėlį ir plaikstydamas vaikino apsiausto skvernus. Jis beviltiškai bandė juos nutverti.
– Aš bijau. Bet ne Razio Al Zekio.
– Tada tave reikia paauklėti. – Sargybinis pastatė belaisvį ant kojų ir šis aiktelėjo iš skausmo. – Mes uždarysime jį per naktį, o ryte vėl apklausime.
– Ne! – Vaikinas stipriai pasimuistė vyro gniaužtuose. – Ryte bus per vėlu. Man reikia pasikalbėti su juo dabar. Prašau. Nuo to priklauso Taškano ateitis.
Razis smalsiai žiūrėjo į vaikiną, pusiau prisidengusį apsiaustu, kuris buvo jam gerokai per didelis.
– Nuveskite jį į mano palapinę.
Seilemas, Abdulas ir sargybiniai nepatikliai pažiūrėjo į jį.
– Veskite, – ramiai paragino Razis, tačiau sargybiniai vis tiek dvejojo.
– Mes pirma nuodugniai jį apieškosime…
– Nuveskite jį į mano palapinę ir palikite mus vienus.
Abdulas palietė jam ranką ir tyliai tarė:
– Jūsų didenybe, anksčiau aš niekada neabejodavau jūsų sprendimais, bet dabar prašau leisti sargybiniams būti kartu su jumis.
– Nejaugi manai, kad aš nesugebėsiu apsiginti nuo perpus už mane mažesnio ir lengvesnio padaro?
– Aš manau, jog šiame žaidimo etape Hasanas pamėgins ką nors iškrėsti. Jis išsigandęs ir apimtas nevilties, o į neviltį puolusio žmogaus negalima nuvertinti. Nujaučiu, kad jis kažką rezga.
– Abdulas teisus, aš eisiu su tavimi, – griežtai pasakė Seilemas.
– Tavo meilė ir ištikimybė man reiškia daugiau, nei tu įsivaizduoji, tačiau turi pasitikėti manimi. – Razis uždėjo ranką broliui ant peties.
– Jeigu tau kas nors atsitiks…
Razis jautė, kaip atsakomybės našta prislegia pečius. Jis geriau už kitus žinojo, jog ne viską galima žadėti.
– Pasirūpink, kad man niekas netrukdytų. – Rankos mostu liepęs sargybiniams pasišalinti jis įėjo į palapinę. Tada nuleido angos uždangalą, kuris prislopino vėjo gausmą ir paslėpė juos nuo smalsių akių.
Vaikinas klūpėjo tolimajame palapinės kampe, jo rankos buvo surištos. Razis minutėlę jį stebėjo, paskui priėjo ir peiliu greitai perpjovė virvę.
– Stokis.
Belaisvis sudvejojo, paskui grakščiai atsistojo, tačiau beregint vėl susmuko.
– Nemanau, kad galėsiu išstovėti… – išspaudė pro sukąstus dantis. – Man kojos nutirpo nuo jojimo, paskui nukritau ir susižalojau kelius.
Razis pažvelgė į gležną kūną prieš save.
– Sakyk, ko tau reikia.
– Aš nekalbėsiu su niekuo kitu, tik su Raziu Al Zekiu.
– Tai kalbėk, – švelniai paragino Razis ir apstulbęs vaikinas pakėlė galvą.
Juodos akys išsiplėtė iš nuostabos po apsiausto gobtuvu.
– Ar tai jūs?
– Čia aš užduodu klausimus. – Razis įsikišo peilį į makštį. – Ir pirmiausia noriu sužinoti, ko moteris slankioja vidurnaktį aplink mano palapinę. Ko jūs, princese, be apsaugos atvykote į liūto narvą?
Leila kentėjo skausmus. Nukritusi nuo arklio susitrenkė ir dabar ją kamavo kūno skausmai, bet dar labiau kankino mintis, kad jos sesuo dingo ir dabar viena klaidžioja neaprėpiamoje tuštumoje, toje saulės išdegintoje dykynėje, o dėl to kalta tik ji, vyresnioji sesuo.
Juk tai ji sugalvojo tokį
