nekęsti nei kiti.
Vyro, kuris suprato, kas ji tokia.
Žiūrėdama į šaltas tamsias jo akis Leila staiga suvokė, ką iš tikrųjų reiškia posakis: būti tarp kūjo ir priekalo. Jos giminaitis buvo priekalas, o šis vyras – kūjis. Jis stovėjo plačiai išsižergęs, gražus ir rimtai žvelgė į ją. Kūnas buvo raumeningas kaip kario, pečiai platūs, tvirti. Leila žinojo, kad jis daug iškentėjo, tačiau dabar veide nebuvo matyti nė pėdsako kančios. Šis vyras nepalūžo, atrodė sveikas ir tvirtas – bent jau iš išvaizdos. Jame nebuvo matyti švelnumo. Nei pažeidžiamumo. Net anksčiau, kai jis dar nebuvo atskleidęs, kas toks yra, Leila suprato: tai gaujos vadas. Atrodė pasitikintis savimi ir autoritetingas – aiškiai gimęs vadovauti kitiems, ir nors Leila nieko kito nesitikėjo, jis ją baugino.
– Jūs iš karto supratote, kas aš esu?
– Per penkias sekundes. Jūsų veidas įsimintinas, princese. Itin išraiškingos akys.
Leilai tai buvo pirmas komplimentas gyvenime ir ji labai nustebo.
Apie jį iš laikraščių ji sužinojo ir įsidėjo į atmintį viską – nuo gimimo dienos ir vietos iki įspūdingos karinės karjeros ir inžinerinio išsilavinimo. Jis buvo prityręs raitelis ir arabų veislės arklių žinovas. Ji visa tai žinojo, tačiau suprato: faktai nedaug tepasako apie žmogų.
Jie neatskleidžia, kad jo akys juodesnės už dykumą naktį, kad spaudoje aprašyta jo kaip vado galia – tik menkas šešėlis to, ką ji pamatė tikrovėje. Neatskleidžia, jog šios akys geba permatyti žmogų kiaurai – iki pat esybės gelmių. Neperspėja, kad jas pamačius širdis pradeda trankytis kaip šimto laukinių arklių kanopos jiems lekiant per bekraštę dykumą.
Leila greitai suprato: biografijos faktų ir gebėjimų sąrašas neperteikia šio dykumų karaliaus stiprybės ir žavesio.
Sutrikusi, kad iš spaudoje pateiktos informacijos ji susidarė neišsamų vaizdą, Leila prisiminė, ką jai sakė sesuo apie sklandančius gandus. Neva Razis Al Zekis pažinojo moteris. Prieš įsimylėdamas jis mėgo šėlioti, o paskui viską paslėpė po devyniais užraktais. Visas emocijas. Visus jausmus.
– Kaip jūs mane atpažinote?
– Aš privalau pažinti savo priešus.
– Aš nesu jūsų priešininkė. – Ar ji galėjo kaltinti jį už tai, kad taip galvoja? Jo šeima siaubingai nukentėjo nuo jos šeimos. Juodu stovi priešingose pusėse, amžiams išskirti didžiulės jų šeimų nesantaikos.
– Todėl užduosiu antrą klausimą: kur yra Hasanas? Ar jam pačiam pasirodyti trūksta drąsos, jei siunčia moterį su pavedimu?
Leila krūptelėjo, tačiau nesuprato, kas ją taip paveikė – jo balso tonas ar žodžiai.
– Manęs nesiuntė Hasanas. Aš buvau su savo seserimi Jazmina, bet nukritau nuo arklio. – Ji matė, kaip įsitempia jo gražios lūpos. – Atsiprašau… aš… jūs turite padėti man ją surasti. Prašau. Ji liko viena dykumoje ir neturi nei mažiausio supratimo, kaip joje išgyventi. – Leilą užplūdo neviltis, bet jis neparodė emocijų. Jokios užuojautos. Nieko.
– Tai kur yra Hasanas?
– Jis galėjo grįžti į rūmus. Arba ieško mūsų po apylinkes. Aš nežinau.
– Nežinote? Nors už šio vyro turėtumėte po kelių valandų ištekėti.
O jeigu Hasanas suras Jazminą pirmas…
Razio Al Zekio žodžiai lėtai prasiskverbė iki jos sustingusių smegenų.
– Jūs žinote apie vedybas?
– Aš viską žinau.
– Jeigu manote, kad aš noriu ištekėti už Hasano, tai visko nežinote. – Palapinėje tvyrojo prieblanda, tačiau šviesos pakako Leilai pastebėti jo akyse nuostabos blyksnį.
– Kaip jūs išėjote iš rūmų be jo leidimo?
– Pabėgome. Mano sesuo dievina arklius. Ji iš arklidės pasiėmė patį greičiausią žirgą. Deja, užmiršo man pasakyti, kad nemoka vadelėti. – Leila pasitrynė delnu sumuštą nugarą. – Jis buvo per smarkus mums abiem.
– Abiem? – Razis kilstelėjo tamsius antakius. – Jūs jojote vienu arkliu?
– Taip. Mes nelabai sunkios ir nenorėjome joti atskirai. – Leila nepasakė jam, jog jojo pirmą kartą. Šis vyras buvo garsus jojimo meno žinovas. Ji jautė, kad jam nepadarytų įspūdžio, jeigu ji prisipažintų viską žinanti apie arabų veislės arklių auginimą, bet nemokanti joti. – Žirgą kažkas išgąsdino ir jis atsistojo piestu. Aš nukritau, o jis pasileido lėkti kartu su Jazmina. Ji buvo per silpna, neįstengė jo sustabdyti. Turbūt irgi nukrito. – Apimta panikos Leila dar kartą pamėgino atsistoti, tačiau kūnas smarkiai priešinosi ir ji vėl suklupo, o tuo metu į palapinę įlėkė du dideli šunys.
Baimė išsiurbė Leilai iš kojų visas jėgas. Ji žvelgė tiesiai į akis tiems žvėrims, kurie staiga sustingo ir iššiepė dantis.
Razis kažką jiems pasakė, šunys inkšdami pakluso ir atsigulę ant pilvo įsmeigė į jį dievinamus žvilgsnius.
– Slugiai?1 – Leila taip išsigando, kad vos galėjo kvėpuoti. – Jūs laikote slugius?
– Jūs atpažįstate šią veislę?
– Žinoma. – Leila jautėsi taip, tarsi būtų surijusi visą dykumos smėlį. Jei šunys užuostų jos baimę, ji būtų pasmerkta. – Slugiai – viena iš seniausių dar esamų veislių. Tokių šunų buvo aptikta Egipto piramidėse šalia balzamuotų faraonų kūnų. – Ji neatskleidė pažįstanti šią veislę iš niūresnės, labiau asmeniškos patirties. Iš patirties, kurią Leila stengėsi ištrinti iš atminties.
– Sakėte, kad pabėgote? Kur bėgote?
– Pas jus. Aš bėgau pas jus. – Priminusi sau, jog šunys paprastai nepuola be priežasties arba komandos, Leila laikėsi itin ramiai, bet nenuleido nuo jų akių. – Mes bandėme surasti jus.
– Tą vakarą, kai mirė jūsų tėvas? Nematau ašarų, tikriausiai iš jo jūs paveldėjote nejautrumą.
Ar jis tikrai taip galvoja?
Apstulbusi Leila ketino jam paaiškinti, kaip yra iš tikrųjų, tačiau suprato: dabar netinkamas metas. Nesusipratimus galima išsiaiškinti vėliau. O gal tai netgi neturi reikšmės.
– Mano tėvo paskutinis noras – kad ištekėčiau už Hasano.
Jo žvilgsnis vos regimai apniuko.
– Tai kodėl ieškojote manęs?
Leila buvo sugalvojusi šimtus būdų, kaip jam pasakyti tai, ką ji turi pasakyti, tačiau visi žodžiai kažkur dingo nuo ledinio įdėmaus jo žvilgsnio.
– Jūs esate teisėtas valdovas, tačiau jeigu Hasanas vestų mane, tai susilpnintų
