title>Prologas
Pamačiusi jaudinantį reginį Seidė Blis neteko žado. Jis buvo toks nepaprastas, kad išvydusi jį prašmatnioje Niujorko galerijoje, pilnoje žinomų žmonių, apsikarsčiusių akinančiomis brangenybėmis, sustojo kaip įbesta.
Šampano taurių dzingsėjimas ir šurmulys nutolo, pasaulis susitraukė iki vienos nuotraukos – svarbiausio parodos eksponato.
Mirtingumas.
Nors jau matė ją Time žurnale, tačiau išvydus iš arti sukilo dar daugiau jausmų. Tarsi nuotrauka būtų padaryta vos prieš akimirką, tarsi tragedija vyktų tiesiai prieš jos akis.
Seidė jautėsi taip, lyg stovėtų vaiduokliškame, skurdžiame peizaže slegiama nuo smėlio kylančio, orą virpinančio karščio. Uostų suknežinto Juodojo vanago reaktyvinį kurą. Girdėtų šauksmą jauno kareivio, kuris kruviną ranką spaudė sau prie pilvo, o kitą, apvyniotą rožančiaus karoliukais, laikė iškėlęs į dangaus aukštybes. Kažko šaukėsi. Gal Dievo? Arba savo merginos?
Stebėtų, kaip jo murziną veidą plauna ašarų upeliai. Jaustų desperaciją gęstant jo gyvybei.
Paantraštė skelbė: Devyniolikmetis kapralas Dveinas Džonsonas mirė nuo sunkių sužeidimų nesulaukęs pagalbos.
Pasišiaušusi žąsies oda ir akis graužiančios ašaros grąžino Seidę į realybę. Ji nuskubėjo šalin trokšdama, kad geriau nebūtų gavusi visų graibstomo pakvietimo į ilgai lauktą Kento Nelsono parodos Dešimtmetis nesutarimų atidarymą. Visi daugybę apdovanojimų pelniusio fotožurnalisto kadrai buvo jaudinantys, tačiau šis, jau spėjęs apskrieti pasaulį, tiesiog šiurpino.
Jauno vyro, susidūrusio akis į akį su mirtimi, portretas.
Asmeninės kančios akimirka.
Ir nors Seidė kaip menininkė vertino abstraktų rožančiaus karoliukų grožį nepažįstamos šalies dangaus fone, šis vaizdas jai atrodė pernelyg intymus – žiūrėdama į jį jautėsi kaip įsibrovėlė.
Per minią prasigrūdo į tvankų birželio vakarą. Jai reikėjo kaip reikiant atsikvėpti.
Pirmas skyrius
Po keturių mėnesių…
Kentas Nelsonas stovėjo priešais Darlingo uostą žvilgsniu sekdamas baltų Sidnėjaus operos burių kontūrus. Buvo atsukęs nugarą moteriai, kuri ramiai suposi krėsle. Jo sveikoji koja buvo atstatyta į priekį, o ranka tvirtai rėmėsi į aukštus tamsintus langus nuo grindų iki lubų.
– Nesuprantu, – tarė Tabita Foks grožėdamasi vaizdu. Jai rašikliu barbenant į stalą skimbčiojo apyrankės. – Tu nori dėl poros kadrų važiuoti kelis tūkstančius kilometrų?
Jis atsisuko ir iškart pajuto dilgtelėjimą kulkšnyje. Nugara atsišliejęs į stiklą sukryžiavo rankas ant krūtinės.
– Taip.
Tabita susiraukė. Seniai pažinojo Kentą, kažkada kartu lankė universitetą, kurį laiką kartu miegojo, bet po nelaimingo atsitikimo Afganistane jis dingo iš akiračio.
O šiandien pasirodė jos kabinete ir pareiškė norįs padaryti nuotraukas, kurias galėtų patikėti bet kuriam etatiniam fotografui.
– Ir… kodėl?
Kentas į jos smalsų žvilgsnį atsakė stiklinėmis akimis:
– Esu laisvai samdomas fotografas – tu man už tai moki.
Tabita vos neprunkštelėjo. Oficialiai jis laisvai samdomas savaitgalio žurnalo Sekmadienis mano galvoje fotografas, tačiau jie abu žinojo, kad Kentas atsisakydavo visų darbo pasiūlymų, o ji būtų galėjusi lažintis iš savo metinio atlyginimo, kad po avarijos nepadarė nė vieno kadro.
Prisimerkusi bandė įžvelgti, kas slypi po akmenine išraiška kampuotame veide.
– Yra toks dalykas kaip lėktuvai. Jie dideli, metaliniai ir, neklausk manęs kaip, bet jie skrenda oru ir nugabena tave kur tik nori per kelias valandas.
Kento žandikaulis įsitempė, jis sukando dantis.
– Nenoriu skristi, – iškošė jis.
Žodžiai buvo tylūs, tačiau Tabita aiškiai pajuto, kad jie šalti kaip ledas. Dar minutėlę gręžė jį žvilgsniu bandydama sugalvoti, kaip pakreipti situaciją sau naudinga linkme. Žieduotais pirštais pabarbeno į stalą.
Tolima kelionė automobiliu. Vietiniai žmonės. Vienatvė. Džiaugsmai. Sunkumai. Dienoraščio tipo straipsnis.
Ir svarbiausia, žadą atimančios panoramos, kuriose daugybę apdovanojimų pelnęs fotografas, nedirbęs nuo tragedijos Afganistane, užfiksuoja grožį ir siaubą.
Kaip tik todėl žurnalą pirks kaip karštas bandeles.
– Gerai. – Tabita linktelėjo apsisprendusi. – Du už vieno kainą. Kelionė į Raudonąjį centrą – geriausios nuotraukos, kokias gali padaryti.
– Ir straipsnis apie Leonardą Pinto?
Ji linktelėjo.
– Antraip man neapsimoka mokėti tau tokių pinigų. Vienas Dievas žino, kada skirsi mums daugiau laiko.
Kentas suvaitojo. Tabita Foks – bene geriausia jo pažįstama verslininkė. Jos dėka per penkerius metus šešių puslapių, ant plono popieriaus spausdintas laikraštukas virto dinamišku, drąsiu, rimtų straipsnių aštuoniolikos puslapių fenomenu.
Jis kelias sekundes pastovėjo atsišliejęs į stiklą.
– Man smalsu, kaip prikalbinai Pinto? Jis – visiškas atsiskyrėlis.
– Pats pas mane atėjo.
Kentas kilstelėjo antakį.
– Žmogus, kuris vengia žiniasklaidos ir gyvena pasislėpęs nuo pasaulio, atėjo pas tave?
Tabita nusišypsojo.
– Sakė, kad atvers mums visą savo gyvenimą – jokių tabu.
Kentas metė į ją žvilgsnį, kuris reiškė: ir kiaulės pradės skraidyti.
– Kur spąstai?
– Kentai, Kentai, Kentai, – ji caktelėjo liežuviu, – koks tu cinikas.
Jis tik gūžtelėjo pečiais. Praleidus dešimtmetį tai vienoje karo zonoje, tai kitoje cinikas tapo jo antruoju vardu.
– Spąstai? – pakartojo.
– Seidė Blis.
Kentas susiraukė. Po įdomiausia pasaulyje antrašte bus antro žurnalisto pavardė?
– Seidė Blis?
Tabita linktelėjo.
– Jis norėjo jos.
Kentas sumirksėjo.
– Ir tu sutikai?
Žinojo, jog Tabitai nepatinka, kai jai diktuojamos sąlygos, ypač, kai iš jos atimama redaktorei priklausanti valdžia.
Ji gūžtelėjo pečiais.
– Seidė
