nebuvo liekna iš prigimties, užtruko, kol pradėjusi su juo susitikinėti sulieknėjo. Tačiau Leo meilė ir padrąsinimas teikė jėgų. Kiekvieną kartą, kai jis imdavo svaičioti, kokie simetriški jos raktikauliai, riešai ar klubai, kokia balta jos oda, ji jausdavosi pamaloninta.
Leo glostydavo jos plaukus, krentančius tarp atsikišusių menčių, ir sakydavo, kad jie kaip satinas, tekantis per slėnį. Šviesi oda buvo puikus kontrastas.
Tada vieninteliai jos apvalumai buvo krūtys. Ir, kad ir kaip dėl jų raudojo Leo, jų nesumažino net žiauriausios dietos. Jis pasiūlė sumokėti už sumažinimo operaciją ir šita mintis ją labai pradžiugino. Buvo malonu, kad žinomas dailininkas mano, jog jos kūnas ypatingas. Kaip meno kūrinys, tuščia drobė.
Džiaugėsi, kad tapo jo mūza, mėgavosi jį apsėdusiu troškimu ją nutapyti.
Dabar Seidė skausmingai suprato, kad ji nebe ta moteris, kurią Leo paliko. Kurią mylėjo.
Ji norėjo daug ką įrodyti.
Taigi ši košmariška kelionė turėjo ir vieną privalumą. Prieš vėl su juo susitikdama dėl badavimo ir pykinimo numes kelis kilogramus.
– Ne, viskas gerai, – tarė vydama šalin mintis apie dabartinius valgymo įpročius. – Aš galiu. Tiesiog nepažadu, kad išnuomoto automobilio apmušalai po kelionės atrodys kaip nauji.
– Mes nesinuomosime automobilio, – atsakė Kentas. – Važiuosime mano visureigiu.
Seidė linktelėjo jo pusėn. Na, žinoma. Visureigis. Ponas Nuotykių Ieškotojas kur nors turi ir Betmobilį.
– Kada išvykstame? – atsiduso ji.
– Atvažiuosiu tavęs ryte. Neprisikrauk daug daiktų. Ten, kur mes keliaujame, nebus barų, prekiaujančių gėrimais su skėtukais.
– Vaje, – Seidė nutaisė saldų toną, – įsivaizduok, kaip nustebau.
Ji visada atsargoje turėjo sarkazmą – gynybos mechanizmą nuo pasaulio, kuris vertino ją pagal krūtų dydį. Suaugusi stengdavosi susivaldyti, tačiau niekada nepavyko išrauti jo su šaknimis.
Ir jei Kentas Nelsonas reikalauja kvailos kelionės automobiliu ir nori kelias dienas jame praleisti kartu su ja, tegu pasiruošia.
Tabita gali primesti Seidei savo nuomonę, tačiau ji neprivalo jos mėgti.
Kai kitą rytą Kentas paskambino į duris, ji jau buvo pasiruošusi. Mūvėjo laisvus džinsinius šortus ir vilkėjo kuklius marškinėlius. Plaukai laisvai krito ant pečių. Avėjo plokščiapadžius balerinos batelius. Prie durų laukė nedidelė kuprinė ir kelioninis krepšys.
Kentas buvo nustebintas. Miesto karjeristė griežtu kostiumėliu virto paprasta mergina. Drabužiai visai neparyškino jos apvalumų – priešingai, atrodė kiek apsmukę.
Tačiau Seidės privalumai buvo nepaslepiami.
Kai ji šitaip apsirengusi, nesunku patikėti, kad jai tik dvidešimt ketveri, kaip vakar informavo Tabita.
Taigi lygiai dvylika metų už jį jaunesnė.
Ji kaip garsiai verkiantis kūdikis.
– Kas čia? – paklausė Kentas pakilnojęs šaltkrepšį ir imdamas kuprinę. Prieš valandą švilpaudamas krovėsi savo daiktus. Jau seniai nesijautė toks apsvaigęs.
Ir dabar tas svaigulys niekur nedingo.
Stovėdamas priešais merginą nebežinojo, ar tą svaigulį sukelia mintis apie ilgą kelią, ar kažkas daugiau.
– Imbierinis alus, – atsakė ji stebėdama, kaip įsitempia jo rankų raumenys.
Dar vakar būtų susižavėjusi jo lengvais judesiais. Dabar kūnu bėgiojo šiurpuliukai.
Kaip tik to ir trūko.
Šiurpuliukai būtų pradėję bėgioti privažiavus pirmą posūkį.
– Neprivalai nešti mano daiktų, – tarstelėjo ji.
Seidė – ne trapi pasakiška būtybė, kuri lūš per pusę, jei paneš savo kuprinę. Galėjo tai suprasti ją pamatęs, bet Kentas jau šlubčiojo automobilio link.
Seidė spėjo, kad po avarijos koja jo neklauso.
Ji ramiai nusekė jį prie tvirto Land Rover, pastatyto kelkraštyje. Praktiška metalinė kabina, stambūs stogo skersiniai ir didelis apsauginis rėmas. Atrodė, kad Australijos kariuomenė sukūrė jį kovai sausumoje ir vandenyje. Ir išbandė kiaulidėje, sprendžiant iš purvo dėmių ant šonų.
Žvelgdama į ratuotą tanką Seidė svarstė, ar taip Kentas Nelsonas tik nebando kompensuoti kažkokį trūkumą.
– Nežinojau, kad automobiliams galima daryti purvo kaukes, – sumurmėjo priėjusi prie atvirų galinių durelių.
Perdėliodamas daiktus, kad įtalpintų jos kuprinę, Kentas suniurnėjo:
– Ji ne jauniklė ir ne gražuolė, bet savo darbą atliks puikiai.
Seidei būtų patikusi gražuolė.
Ir vyras, kuris nekalbėtų apie automobilį kaip apie moterį. Ypač apie šitą automobilį. Jis buvo visiškai vyriškas.
– Ar joje yra oro kondicionierius?
Kentas linktelėjo ir kilstelėjo šaltkrepšį.
– Nori pasiimti jį į priekį? – paklausė.
– Ačiū.
Paėmusi krepšį uždarė duris ir prie rankenos pastebėjo purviną Sidnėjaus futbolo komandos lipduką. Šalia buvo dar vienas, palaikantis australų aludarius. Panašu, kad jam patinka sportas. Ir alus.
Leo gėrė džiną.
Kentas atsigręžė į ją. Ryto saulė krito ant šviesaus merginos kaklo. Jis iškart pastebėjo, kaip ten pulsuoja arterija.
– Vaistų turi? – niūriai paklausė.
Seidė paplekšnojo per krepšį.
– Taip.
– Nori dabar išgerti? Nestosiu kas dvi minutes, kad galėtum išsivemti.
Mergina nekreipė dėmesio į jo įspėjimą. Mintis, kad reikės stabčioti kas kelias minutes, jos taip pat nedžiugino.
– Palauksiu, kol išvažiuosime iš miesto. Pasitaupysiu.
Kentas prisimerkęs dar kartą įdėmiai apžiūrėjo jos veidą. Pilkas raineles supo tamsūs apskritimai, kurie traukė jį gilyn į save.
– Ar haliucinacijos labai stiprios?
Seidė jautė, kad jo burna visiškai arti, ir susimąstė, kaip jis atrodytų, jei nusišypsotų, jei aplink įsirėžtų gilios raukšlės, nes tos lūpos buvo tiesiog
