du straipsnius. Apie Leonardą ir dar vieną, – Tabita dirstelėjo į Kentą ir vėl grįžo prie krūtingos brunetės, atakavusios jos elektroninio pašto dėžutę pastaruosius tris mėnesius, – apie tolimą kelionę automobiliu.
Seidė laikėsi ramiai, nors viduje, išgirdus, kad istorija vis dar jos, subliuško. Kai Tabita pasakė dvi istorijos, neleido sau net pergalingai šyptelėti.
– Kelionę automobiliu?
Ji žvilgtelėjo į Kentą. Jis stebėjo ją akmeniniu veidu. Seidė buvo pratusi prie atvirų vyrų žvilgsnių. Kadangi nuo trylikos metų segėjo E dydžio liemenėlę, anksti tapo vyrų dėmesio objektu. Tačiau čia buvo visai kas kita. Šis žvilgsnis buvo įžūlus. Atidus.
Jis ir pats atrodė įsitempęs.
Žinoma, buvo mačiusi jo nuotraukų. Per parodos atidarymą stebėjo fotografiją, kurioje buvo apsivilkęs maskuojančiomis kelnėmis ir samaniniais marškinėliais. Jo drabužiai nebuvo aptempti, bet marškinėliai išryškino krūtinės raumenis, tarsi marmure iškaltus bicepsus ir plokščią pilvą.
Šviesiai rudi plaukai buvo ilgi ir susivėlę, užkišti už ausų. Ūsai ir barzdelė netvarkingi. Jis juokėsi į kamerą, iš akių buvo likę tik siauri plyšeliai, o burną supo raukšlelės.
Rankose jis laikė fotoaparatą su milžinišku objektyvu, tarsi šis būtų jo kūno dalis. Visai kaip kareivis šautuvą.
Seidės niekada nejaudino grubūs nuotykių ieškotojai – jai labiau patiko santūrūs ir meniški kaip Leo, – bet tą vakarą Niujorke ji priklausė mažumai.
Neabejojo, kad, jei atidaryme būtų dalyvavęs pats Kentas, nebūtų turėjęs ramybės.
Tačiau pamačiusi jį dabar svarstė, ar būtų atpažinusi gatvėje. Nerūpestinga, jaunatviška barzdelė ir ilgi plaukai buvo dingę. Nusikirpęs beveik plikai, o kirpimas išryškino tobulai simetrišką kaukolę ir kaktą. Smakras nusėtas trumpais šereliais, kurie pabrėždami griežtą žandikaulį atitraukė dėmesį nuo, reikia pripažinti, gražių lūpų, ir atidengė raukšleles, kurios šypsantis pagilėdavo.
Bet dabar jis tikrai nesišypsojo. Stovėjo sukryžiavęs rankas, o Seidė staiga suprato, kad pernelyg atidžiai apžiūrinėja jo lūpas. Ji greitai nusuko žvilgsnį.
Nelaimei, dabar jos akys rado kitą įdomybę. Jam sukryžiavus rankas megztinio audinys įsitempė paryškindamas plačią krūtinę. Ilgos rankovės buvo paraitotos iki alkūnių ir atidengė ištreniruotus rankų raumenis.
– Taip, – ramiai atsakė Kentas nutraukdamas apžiūrą, – kelionę automobiliu.
Jis stebėjo, kaip Seidė priėmė jo žodžius ir jos akys, nuostabios kaip ir ji pati, išsiplėtė. Kentas pagaliau suprato, ką reiškia nekaltos akys. Jos buvo didelės, tamsiai pilkos, įrėmintos ilgų blakstienų. Traukė dėmesį net be jokio makiažo.
Jo žvilgsnis nuslydo prie kreminio kaklo, kuris taip pat nebuvo apkrautas jokiais papuošalais. Tiesą sakant, ją apžiūrinėdamas Kentas suprato, kad Seidė Blis nemėgsta blizgučių. Jokių auskarų, jokių vėrinių, jokių žiedų.
Priešingai nei Tabita, Seidė nedėvėjo nieko, kas blizgėtų ar trauktų akį.
Nė gramo pudros.
Nė lašelio kvepalų.
Net jos lūpos, putlios ir raudonos, pačios savaime atrodė nuostabiai.
Seidė pasijuto nejaukiai dėl to, kad ją apžiūrinėja, ir krenkštelėjo. Giliai viduje pajutus keistą trūktelėjimą pulsas dar pagreitėjo, bet ji jau atsigręžė į Tabitą.
– Iš Darvino į Borolulą? Juk tai… tūkstantis kilometrų.
Seidė nemėgo keliauti automobiliais.
Redaktorė papurtė galvą, bet antrą bombą numetė Kentas:
– Tiesą sakant, iš Sidnėjaus į Borolulą. Kai paimsime interviu, galėsi iš Borolulos skristi į Darviną, o iš ten atgal, į Sidnėjų.
Staiga Seidė pamiršo susitvardymą, žvaigždę Kentą Nelsoną ir gerą įspūdį, kurį turėjo padaryti Tabitai.
– Ar jūs visai pakvaišote? – Ji atsisuko į jį. – Tai bus mažiausiai… – mintyse greitai suskaičiavo, – trys tūkstančiai!
Kentas nereagavo į jos protrūkį, nors buvo įdomu išgirsti tiesmuką, nepagražintą nuomonę, o ne padlaižiavimą, reiškiamą jo lygio žvaigždei. Kad ir priblėsusiai.
Ar ji tikrai mano, kad jis trokšta su ja praleisti tris dienas automobilyje? Tačiau gerai pažinojo Tabitą – kai ji apsisprendžia, tampa neįveikiama.
– Trys tūkstančiai, trys šimtai ir trylika kilometrų.
Seidę supykino vien apie tai pagalvojus.
– Ir mes neskrendame todėl, kad…
Kentas net nemirktelėjo.
– Aš neskraidau.
– Bus puiku, – po šalto Kento atkirčio entuziastingai įsiterpė Tabita. – Tu ir Kentas. Automobilis. Kelionės dienoraštis. Raudonasis centras. Tikra žurnalistika.
Mergina pažvelgė į Tabitą taip, tarsi ta taip pat būtų netekusi sveiko proto.
– Bet mes užtruksime dienų dienas!
– Leisk atspėsiu, – tingiai nutęsė Kentas, pralinksmintas jos išgąsčio. – Miesto mergina, ar ne?
Seidė atsigręžė į jį.
– Ne. – Nors buvo miestietė visa savo esybe. Pirma juosta, miesto šviesos, kokteilių barai ir užsienio kino festivaliai. – Tiesiog nuo kelionių automobiliu man būna labai negera, – skambėjo kvailai, bet kažin ar didysis Kentas Nelsonas stos kas dvi minutes, kad ji galėtų išpilti skrandžio turinį.
Kuo toliau, tuo gražiau.
– Turbūt dėl to kažkas ir sukūrė vaistus nuo kinetozės, – atsakė jis lediniu balsu.
Seidė atkakliai papurtė galvą.
– Patikėk manim, kai jų išgeriu, prie manęs geriau nesiartinti. Man prasideda haliucinacijos. Nieko gero.
Kentas kilstelėjo antakį. Vėmimas arba haliucinacijos. Skamba kaip kelionė į pragarą.
Galbūt kitoje vietoje ir kitu metu džiaugtųsi pamatęs apsvaigusią panelę Apvalumai, bet dabar ta mintis tiesiog erzino.
– Ačiū už įspėjimą.
– Seide, tau tai puiki proga, – įsiterpė Tabita, – du straipsniai už vieno kainą. Žinoma, jei manai, kad nesugebėsi, rasime ką nors kitą…
Išgirdusi nė kiek nepridengtą ultimatumą mergina norėjo treptelėti koja, bet susilaikė. Redaktorė teisi. Tai puiki proga. Iš kur jos viršininkė gali žinoti, kad ji labai jaudinasi prieš susitikimą su
