akimis įsispoksojo į priekį, o mintyse iškilo Zojės veidas. Gražiosios, beprotiškosios Zojės pribloškiamai žaliomis akimis, išskyrusiomis ją iš mėlynakių seserų būrio.
Ji vėl pažvelgė į laikraštį, paskubomis permetė akimis likusį straipsnį; mintys lėkė šuoliais, suko skrandį. Ji drebėjo, lyg šaltų, todėl laikraštį turėjo sučiupti abiem rankom, kad galėtų bent ką įskaityti.
Gal Balforų pavardė yra spindesio ir stiliaus sinonimas, bet tai jau antrasis nesantuokinis šeimos narys, apie kurį sužinome per pastaruosius keletą mėnesių. Panašu, kad dinastija supuvusi iš šaknų…
Daugmaž tokiais pat kaltinimais savo tėvui ji svaidėsi tą vakarą, kai ne laiku ir netikėtai Balforų dvare apsireiškė Mija. Emilė įsitempė, nes to pasibjaurėtino vakaro prisiminimas staiga suspaudė ją lediniais gniaužtais. Vargšė Mija. Ji atvyko ieškodama laimingos šeimos, bet vietoj to žengė tiesiai į paties Čechovo vertą tragediją.
Traukinys truktelėjęs sustojo kitoje stotelėje ir šiurkščiai sugrąžino Emilę į realybę. Ji sumirksėjo ir apsidairė, o pro duris jau sruvo dar viena žmonių banga – svetimi veidai su savo gyvenimais, pomėgiais, džiaugsmais ir sielvartais, kurių ji nė spėlioti nedrįstų. Ir ji tik viena jų. Eilinis veidas minioje. Namo iš darbo grįžtanti mergina, tokių yra tūkstančiai.
Priešais ją atsivėrė vienatvės bedugnė ir, nespėjusi nė susivokti, ji pasijuto smenganti į ją. Stipriai užsimerkusi ir giliai įkvėpusi ji trumpam apsvaigo nuo namų ilgesio. Kartais taip atsitikdavo, jau spėjo prie to priprasti. Tereikia laikytis ir laukti, kol praeis. Bėda ta, kad prieš du mėnesius šeima ir šokis buvo visas jos gyvenimas. Dabar neteko abiejų.
Ji nuleido akis į laikraštį, ieškodama bet kokių informacijos nuotrupų apie žmones, kuriuos taip mylėjo ir kuriems atgręžė nugarą. Pačioje pirmajame puslapyje esančio straipsnio apačioje perskaitė: Norėdami sužinoti daugiau apie spindintį vakarykštį labdaros pokylį, skaitykite 12–13 psl.
Drebančiais pirštais atvertė nurodytus puslapius, išlygino laikraštį ant kelių ir pasinėrė į spalvingas nuotraukas. Akyse tuoj susitvenkė ašaros, bet nekantriai mirksėdama nuvijo jas šalin. O, dangau, štai Ketė, tokia nuostabi su ta kraujo raudonumo satino suknele, ir Bela su Olivija, drauge, nors dirbtinės, pribloškiamos jų šypsenos nenuslėpė įtampos akyse. Tyla prieš audrą, – buvo parašyta po nuotrauka. Žvelgdama į tokius pažįstamus veidus Emilė susivokė besišypsanti, nors širdį, regis, kas peiliu pjovė. Bet ir ta šypsena netruko nublankti, vos jai pamačius tėvą su žinoma anglų aktore. Ji buvo ilgametė šeimos draugė, bet staiga pastebėjusi, kaip Oskaro ranka nerūpestingai glėbia jos liemenį, Emilė susimąstė, ar tai tiesa…
Mintis it tamsios tarp medžių šmėkščiojančios formos ėmė gožti šešėliai.
Neapsikentusi dėl savo cinizmo ir įtarumo, ir pykdama ant tėvo dėl to, kad visa tai joje pasėjo, ji skubiai dirstelėjo į kitą nuotrauką.
Ir sustingo.
Stengėsi atitraukti žvilgsnį. Tikrai stengėsi. Nebenorėjo ir toliau bejėgiškai spoksoti į įkypas auksines akis, veriančias ją kiaurai iš nuotraukos, nei prisiminti, kaip jautėsi žiūrėdama į jas tikrovėje. Kaip jos nužiūrinėjo jos kūną. Kaip blizgėjo iš pasitenkinimo…
Po nuotrauka buvo parašyta:
Į pokylį atvyksta ir princas Luisas Kordoba iš Santosos. Bet ar neseniai pasitaisiusiam mergišiui princui pavyks atsispirti laukinių ir nesutramdomų Balforų merginų vilionėms?
Tą akimirką traukinys sudrebėjęs sustojo, ir Emilė lyg pro rūką suvokė, kad privažiavo savo stotelę. Pašokusi ant kojų, suglamžė laikraštį rankose. Trumpam pamanė, kad gal bus geriau palikti jį ant sėdynės, bet tik pasikišo po ranka ir išlipo iš traukinio.
Nes negalėjo pakęsti minties, kad jį galėtų rasti koks nors nepažįstamas žmogus ir imti kapstytis po jos šeimos negarbę. Tikrai ne todėl, kad norėtų daugiau paskaityti apie Luisą Kordobą ar ilgesingai spoksoti į jo nuotrauką, kurioje jis toks susimąstęs ir gražus, dėl Dievo meilės.
Žinoma, ne.
O kodėl turėtų? Jis pavojingas, o Emilei pavojus nepatiko. Jis jos visiškai nedomino – tai kuo aiškiausiai parodė ir per praėjusių metų pokylį.
Ir kad dar sykį sau tai įrodytų, ji įmetė laikraštį į pirmą pasitaikiusią šiukšliadėžę prie išėjimo iš stoties. Ir, nueidama šalin, leido sau trumpai šyptelėti.
– Kokioj skylėj mes čia atsidūrėm?
Piktas Luiso žvilgsnis pro užtemdytą automobilio langą klaidžiojo spūsties užkimštais tolimaisiais Londono rajonais. Bent jau jis spėjo, kad jie vis dar Londone, nors visi tie apsilaupę namai mažai tepriminė tą elegantišką jo pažįstamą miestą.
Jo asmeninis sekretorius dirstelėjo į aplanką.
– Man regis, esame rajone, vadinamame Larčfildo parku, – paniuręs tarė jis. – Tai vieta, kur gyvena daug bedarbių, klesti narkotikai, gaujos, įvykdoma daug nusikaltimų su šaunamaisiais ginklais ar peiliais.
– Kaip žavu, – nutęsė Luisas ir kreivai šyptelėjęs atsilošė į minkštą odinę sėdynę. – Tomai, jei tik kada nuspręsi nebedirbti karališkajai šeimai, siūlau nesiimti atostogų planavimo. Jei norėčiau mirti, būčiau tiesiog sudaužęs savo sraigtasparnį į artimiausią uolą Santosoje.
Tomas nesišypsojo.
– Sere, leiskite patikinti, kad automobilis saugus. Jums negresia joks pavojus. Po sosto paveldėtojo mirties sustiprinome apsaugą…
– Žinau, – nuvargusiu balsu pertraukė Luisas. – Juokavau. Pamiršk.
Jis užsimerkė. Pagirios, kurias jis visą dieną vijo šalin stipriais nuskausminamaisiais ir dar stipresne kava, grasinosi grįžti ir jau ėmė baisiai ryžtingai dudenti smilkiniuose. Žinoma, kaltas tik jis pats…
Kita vertus, nieko nauja.
Šiaip ar taip, pamanė jis šaltai, kadangi pastaruosius dešimt mėnesių jo elgesys buvo tiesiog pavyzdingas, vieną paslydimą Balforų pokylyje sau tikrai atleis. Ypač dėl to, kad tame nuotykyje nedalyvavo jokios garsios manekenės. Nei ištekėjusios moterys. Tiesą sakant, išvis jokios moterys. Tik jis ir gal kiek per didelis kiekis puikiojo Oskaro Balforo šampano.
Viskas taip skyrėsi nuo praėjusių metų.
Jis pažvelgė pro langą, bet nematė nei vakarinės saulės, krintančios ant išpieštų sienų, nei šiukšlėmis nusėtų gatvių, matė tik porą mėlynų akių – žmonės jas vadino Balforų mėliu – ir prisiminė, kaip vaiskus rugiagėlių mėlynumas po jo bučinio aptemo. Iš nuostabos, galbūt, ir iš aistros, bet taip pat ir…
Deus.
Pajutęs pasibjaurėjimą savimi, nustūmė prisiminimą šalin. Gal tik į gera, kad jauniausiosios Oskaro dukters vakar pokylyje nebuvo. Emilė Balfor tokia pat graži kaip vyresniosios seserys – būtent tai iš esmės ir atkreipė jo dėmesį, pribloškė įspūdingas jos patirties trūkumas. Jei tik būtų žinojęs, kokia ji žalia, būtų viską daręs lėčiau, būtų neskubėdamas pažadinęs joje
