apsaugos komanda atvyko pirmoji ir dabar stengėsi nepastebimai patruliuoti teritorijos perimetru, o sargas stovėjo ant slenksčio ir kalbėjo į laisvų rankų įrangą. Kitoje tvoros pusėje susirinko būrelis vaikėzų, vilkinčių megztiniais su kapišonais.
Luisas mintyse atsiduso.
– Primink man dar sykį, ko mums čia reikia?
– Na, sere, tai šokių trupė…
Luisas suvaitojo ir iškėlė rankas.
– Gerai, jau gali baigti, nebent to sakinio pabaiga bus aštuoniolikmečių egzotiškų pilvo šokio šokėjų.
– Ne, sere, – Tomas vėl pažvelgė į aplanką. – Programa įvairi. Tai vietinis jaunimo centras, kuriame vyksta įvairūs sporto ir šokių užsiėmimai vaikams nuo ketverių iki šešiolikos metų. Šįvakar atvykome pasižiūrėti stepo, džiazo, gatvės šokių ir baleto pasirodymų.
– Baleto? – niekinamai pakartojo Luisas. – Meu Deus. Spėju, visa tai yra dalis grandiozinio plano atversti mane į nuoširdų, kilnų menų globėją.
– Viešųjų ryšių skyrius tikrai manė, kad jūsų įsitraukimas į bendruomeninius vaikų menus galėtų pabrėžti jautresnę jūsų asmenybės pusę, sere.
Neviltis ir susierzinima, apėmę Luisą, buvo tokie pat apčiuopiami kaip ta aukšta vielinė tvora, už kurios būriavosi vaikėzai.
– Tokiu atveju geriau man bakstelk, kai reikės ploti, – vangiai tarė jis. – Ir pažadink, jei imsiu knarkti.
Emilė nuo stoties nuskubėjo bendruomenės centro link. Ji vėluoja. Kitoje gatvės pusėje žydinti vyšnia priminė vaiduoklišką laivą iškeltomis burėmis nykiame danguje, tad ji greitai pralėkė pro šalį. Staigus vėjo gūsis pabėrė žiedlapių, jų aromatas trumpam užgožė aitraus indų bei afrikiečių maisto kvapą, sklindantį iš gatvės galo. Emilė giliau įsirausė į savo gerokai nudėvėtą, gumulėliais nusėtą megztinį ir pasiruošė dar vienai namų ilgesio bangai, nes prisiminė japoniškas vyšnias Balforų dvaro rožių tako gale. Kur Luisas Kordoba ją pabučiavo, tarstelėjo nerimstantis balselis.
Ji pagreitino žingsnį, automatiškai pakėlusi ranką prie lūpų, lyg norėdama nutrinti tą prisiminimą drauge su keistais, nerimą keliančiais viduje bundančiais jausmais.
Bet jau netrukus viskas buvo pamiršta, nes prie bendruomenės centro tvoros ji pamatė besispiečiančius vaikėzus. Priėjusi arčiau pastebėjo, kas juos traukė: prie pastato stovėjo dvi juodos, labai oficialiai atrodančios mašinos tamsintais langais.
O, dangau. Jos širdis nusirito į kulnus, iš baimės mergina susvyravo. Kas šįkart? Vėl kažką nudūrė? O gal susišaudymas…
Ji pasileido bėgti, nenuleisdama akių nuo apsilaupiusio pastato, prie kurio per pastaruosius du vienišus mėnesius taip prisirišo. Sunki kasa su kiekvienu žingsniu trankėsi į nugarą. Larčfildo jaunimo centras buvo prieglobstis nuo išoriniame pasaulyje tykančių problemų ir šimtams nepriteklių kenčiančių, vietos nerandančių, priverstų atsisakyti svajonių jaunų žmonių suteikė naują prasmę gyventi.
Ir vienai nepriteklių kenčiančiai, vietos nerandančiai ir svajones praradusiai paveldėtojai.
Palei duris stovėjo grėsmingai atrodantis vyras su ausinėmis. Ji nervingai į jį dirstelėjo, beveik tikėdamasi, kad nebus įleista vidun, bet jis tik abejingai į ją spoksojo, taip dar labiau glumindamas. Širdis neramiai daužėsi, Emilė nuskubėjo purvinu koridoriumi link mergaičių persirengimo kambario tolimajame gale, kvėpdama jau pažįstamą paauglių kvapą – hormonų ir plaukų želės, vos žymų suplėkusių cigarečių dvoką. Atidariusi duris tuoj paskendo penkiasdešimties susijaudinusių balsų dūzgesyje.
Pačiame tamprėmis mūvinčių mergaičių būrelio viduryje Kikė Odaja, Larčfildo socialinė darbuotoja, purškė plaukų laką su blizgučiais ant mergaičiukės, vilkinčios sidabrinį triko ir avinčios stepo bateliais, plaukų. Emilė prasibrovė pro mergaites, pakeliui nusivilkdama storą megztinį.
– Atsiprašau, kad vėluoju. Neturėjau laiko grįžti namo ir persirengti.
Pro blizgučių debesį Kikė pažvelgė į ją su neslepiamu palengvėjimu.
– Dabar tu čia, brangute, o tai svarbiausia.
– Kas vyksta? – Emilei nepavyko nuslėpti nerimo balse. – Mačiau automobilius lauke – ar tai imigracijos tarnyba? Juk jie neatvyko išsivežti Luambosų, ar ne?
Kikė papurtė galvą, ir karoliukai jos plaukuose muzikaliai suskambėjo. Tamsiose akyse švytėjo slepiamas jaudulys, ji pasisuko ir ėmėsi purkšti laku kitą mažą galvelę.
– Niekada neatspėsi.
– Tai sakyk!
– Karališkoji šeima!
– Ką? – Emilė aiktelėjo, šalta baimė pašiaušė plaukelius ant sprando. Keletas nelabai žinomų karališkosios šeimos narių buvo Oskaro draugai, tad dažnai apsilankydavo Balforų dvare. – Kas?
Kikė gūžtelėjo pečiais.
– Ne britai, tik tiek težinau, – laimė, ji buvo pernelyg įsijautusi į purškimą, kad pastebėtų akivaizdų Emilę apėmusį palengvėjimą, tad papurčiusi lako flakoną tęsė: – Kita vertus, aš tik paprasta socialinė darbuotoja. Apie visa tai sužinojau tik tada, kai po pietų atvyko pilna mašina vyrų ir jie pradėjo tyrinėti kiekvieną pastato centimetrą. O dabar pasirodė ir visas Tarybos Jaunimo departamentas, staiga susidomėjęs tuo, ką darome, – ji užvertė akis. – Galėtum tai pavadinti ironija, nes pinigų teturime dviem mėnesiams.
– Gal todėl jie ir čia, kad ir kas jie tokie, kad parūpintų mums pinigų? – viltingai paklausė Emilė. Pinigų klausimas virš Larčfildo centro kybojo it giljotina.
– Nežinau, kodėl taip turėtų būti. Nesu ekspertė, bet man panašu, kad jie kalba ispaniškai, ir net negaliu įsivaizduoti, kodėl kokiems nors Ispanijos karaliams turėtų rūpėti paremti Larčfildą.
Emilė susiraukė.
– Ir aš nesuprantu, kodėl ispanų karališkosios šeimos atstovams įdomu žiūrėti mūsų pasirodymą. Žinoma, vaikai sunkiai dirbo, bet čia gi ne koks Brodvėjus.
– Sunku pasakyti, – Kikė pažvelgė per vaikų galvas į juodbruvą tamsiaodį sargą, kuris ką tik pasirodė kambaryje, ir sukikeno. – Tiesą sakant, norėčiau, kad jie mane apieškotų. Tiesiog negaliu atsispirti tiems tamsiems pietiečiams, o tu?
– Aš, tiesą sakant, galiu, – gal kiek pernelyg rūgščiai atsiliepė Emilė, mintyse iškilus Luiso Kordobos veidui. – Ypač tada, kai per penkiolika minučių scenai turime paruošti penkiasdešimt vaikų.
– Gerai, panele teisuole! – išsiviepė Kikė. – Eik, surikiuok savo gulbiukus, o aš pasipraktikuosiu tūpčioti.
Ir, griebusi arčiausiai stovėjusią šokėją už rankų, apsuko ją ratu ir uždainavo:
– Vieną
