yra pakankamai veiksmingas kankinimas. Šalia sėdintis Tomas geraširdiškai šypsojosi žvelgdamas į sceną, kur būrys mergaičių leopardiniais triko chaotiškai trepsėjo į ritmą. Žinoma, Tomas ir pats turi mažą dukrelę, o tai akivaizdžiai padėjo jam geriau suprasti visą šį mistinį reiškinį. Tokia ta tėvystė: paverčia protingiausius, sąmoningiausius žmones kvailiais rasojančiomis akimis.
Net ir jo paties brolis – racionalumu pasižymintis Rikas – nebuvo tam atsparus, sielvartingai pamanė jis. Nuo pat Lučijanos gimimo kiekvienas jos nusižiovavimas, kiekviena šypsena buvo tyrinėjama su tokiu susidomėjimu, kokio Luisas tiesiog nepajėgė suprasti.
Nesuprato ir iki šiol.
Staiga pajuto kaltę – pažįstamas, bet vis dar gana skausmingas jausmas atėmė amą. Tomas smalsiai į jį dirstelėjo ir Luisas prisivertė nusišypsoti, neatitraukdamas akių nuo scenos, o mintyse iškilo blankus Lučijanos veidelis.
Jis net nesugebėjo aiškiai prisiminti, kaip ji atrodo. Ar kada paskutinį kartą ją matė. Kiek jai dabar? Dar vienas kaltės smūgis privertė suprasti, kad nežino nė to. Gal penkeri? Ar šešeri? Rikas ir Kristijana mirė prieš dešimt mėnesių, o Lučijanai tuo metu buvo penkeri – jis žinojo, nes laikraščiai negailestingai taršė tragediją, nuolat primindami, kad mergaitė tokiame jauname amžiuje liko našlaitė. Luisas sugniaužė kumščius. Ar nuo to įvykio ji šventė gimtadienį?
Panašu, kad pasirodymas baigėsi, visi vaikai tūptelėjo, vieni grakščiau, kiti ne taip elegantiškai. Luisas automatiškai prisijungė prie plojimų ir, pasinaudojęs proga, palinko prie Tomo paklausti:
– Ar jau baigėsi?
– Dar ne, sere. Man regis, programoje numatyta dar kai kas. Ar jums viskas gerai?
– Kaip niekad, – vangiai burbtelėjo Luisas.
Dalis bausmės buvo kęsti tą skausmą vienam. Jis neturėjo jokios teisės juo dalytis.
Luisas vėl nepatogiai atsilošė kėdėje, o scenoje pasirodė eilė mergaičių pūstais sniego baltumo sijonais. Šios buvo jaunesnės nei anksčiau šokusios, mažesnės ir labiau drovėjosi žiūrovų. Auditorijoje nuaidėjo kolektyvinis susižavėjimo atodūsis, o mergaitės malėsi, ieškodamos savo vietos, čiulpė pirštelius ir didelėmis, išpūstomis akimis spoksojo kažkur pro į jas nukreiptų prožektorių šviesas.
Užgrojo muzika – Mažųjų gulbių šokis. Luisas nežinojo, ar juoktis iš to, kaip visa tai nuspėjama, ar verkti, kad kankynė dar pratęsiama. Nusprendė tiesiog nutaisyti, kaip jam atrodė, susižavėjusį veidą ir stebėti, kaip atsargiai tūpčiodami vaikai kilnoja rankutes ir lanksto keliukus.
Viena mergaitė pačiame gale vis dar stovėjo sustingusi, išgąsdinta. Kiti vaikai pasistiebė ir virpėdami padarė piruetą, bet vienintelis jos judesys buvo šaudymas plačiomis it lėkštės, persigandusiomis akimis į saugiuosius užkulisius. Šalimais stovinti kita mergaitė nebuvo patenkinta šios išgąsčiu ir iš širdies niuktelėjo jai į šonkaulius.
Auditorijoje nuskambėjo juokas. Priekinėje eilėje vaikai ir toliau stojiškai tęsė šokį, tiesė pirštelius, mojavo rankomis ir retkarčiais tūžmingai dirsčiojo į galą. Luisas stebėjo išsigandusią mergaitę. Gal dėl to, kad prieš tai galvojo apie savo dukterėčią, dabar kažkas ir šioje mergaitėje jam priminė Lučijaną, nors jos visai nebuvo panašios. Psichiatras, be jokios abejonės, su džiaugsmu paaiškintų, kad tai tik dar sykį prasiveržusi kaltė. Mergaitė ant scenos kiek atsilošė, kad pasislėptų nuo šviesų, bet daugiau nepajudėjo, ir iš savo garbingos vietos pirmojoje eilėje jis matė, kaip jos akyse sublizga ašaros, o apatinė lūpa ima virpėti.
Ir staiga jis suprato. Tai nebuvo tik skausmingas jo vaizduotės vaisius; tai ta kantri vaiko kančia, tas didingas sielvartas – šitai priminė jam Lučijaną. Tokią pačią veido išraišką turėjo ir mažoji jo dukterėčia, juto tą pačią tylią neviltį, ir tai vertė jį jaustis taip pat beviltiškai kaip dabar.
Jausmas tikrai nebuvo geras.
Akis pagavo judesį užkulisiuose. Vyresnė mergina laikydamasi šešėlių įbėgo į sceną ir suklupo ant kelių prieš mažylę. Luisas pajuto trumpą palengvėjimą, pamatęs prideramai siaurą, labai tiesią nugarą ir žvilgančią tamsią, sunkiai tarp menčių kabančią kasą, bet tada mergina vėl atsistojo ir buvo neįmanoma nepastebėti tų ilgų, moteriškų kojų, kurias aptempė juodos tamprės.
Ji vilkėjo trumpu juodu sijonu ir siaurais marškinėliais, ant kurių nugaros švietė žodžiai Rausvasis flamingas.
Prieš dešimt mėnesių jis davė pažadą savo broliui, ir drauge su Riku šeimos kriptoje Santosoje palaidojo savo apetitą moterims ir pertekliui. Dabar Luisas pajuto, kaip kažkur giliai užgniaužtas jaudulys kone skausmingai pabunda. Palinkęs prie Tomo jis sušnibždėjo:
– Argi Rausvasis flamingas nėra striptizo klubas?
– Išties nežinau, sere.
Ne, žinoma, ne. Bet Luisas žinojo ir jį labai intrigavo, kodėl striptizo klube dirbanti mergina padeda rengti vaikų baleto pasirodymus. Pasilenkusi, vis dar atsukusi nugarą žiūrovams, Rausvojo flamingo mergina paėmė mergaitę už rankos ir kažką sušnabždėjo jai į ausį. Mažame, nuraudusiame veide nušvito palengvėjimas, ir vyresnioji mergina apsisukusi prisijungė prie šokio.
Deus, ji pribloškiama. Iškilusi virš mažyčių vaikų scenoje ji atrodė kaip tikra kilminga, elegantiška gulbė tarp mažyčių pūkuotų gulbiukų. Greta jos išsigandusioji mergaitė dabar jaudulingai nusišypsojo ir sulig akimirka jos pasitikėjimas savimi augo.
Luisas stebėjo, kaip preciziškai juda lieknos merginos kojos, kokie tiesūs jos pečiai ir pakelta galva, ir pajuto kažką kirbant mintyse. Pakėlęs akis į jos veidą, iš nuostabos sumirksėjo ir palinko į priekį.
Neįtikėtina… neįmanoma…
Tai Emilė Balfor.
ANTRAS SKYRIUS
– Emile, ar tu ten?
Kikės balsas nuaidėjo apmusijusiame moterų tualete. Atsirėmusi į duris vidurinėje kabinoje, Emilė sukando dantis, kad nebesigirdėtų jų kalenimo, ir pasistengė atsakyti normaliai.
– Taip, aš čia. Ilgai netruksiu.
– Na, pasistenk. Tavęs laukia karališka audiencija, brangute. Princas atėjo į užkulisius ir pareiškė norįs susipažinti būtent su tavimi, tad geriau paskubėk.
Emilė atidarė duris ir pažvelgė į Kikę didžiulėmis nerimastingomis akimis.
– Negaliu, Kike. Tikrai, juk aš net nesu deramai apsirengusi susitikimui su karalaičiais, be to, dirbu čia tik kelis mėnesius…
– Ei, – mielą Kikės veidą iškreipė rūpestis. – Pamiršk drabužius. Kas negerai, brangute? Atrodai siaubingai.
Trumpai dirstelėjusi į virš kriauklės kabantį veidrodį Emilė įsitikino, kad Kikė visiškai teisi. Jos ir taip baltas veidas dabar buvo kraupiai blyškus, it iš vampyrų filmo, tai dar labiau pabrėžė tamsūs į kasą supinti plaukai. Ji pasistengė nusišypsoti.
– Ačiū. Man viskas gerai. Tiesiog
