style="font-size:15px;"> – Na, – tęsė uždususi Kikė, neleidusi jai nė prasižioti, – padarei princui įspūdį. Jis nori susipažinti su tavimi ir tavo trupe. Išrikiavau jas visas ant scenos, jos labai nekantrauja, tad paskubėk.
– Gerai, ateinu, – Emilė pakišo rankas po čiaupu ir apšlakstė veidą šaltu vandeniu, norėdama susigrąžinti šiek tiek spalvos. – Kas ten per princas? – tarė ji kriauklei.
Bet buvo per vėlu. Kikė jau buvo nuėjusi ir vienintelis pasigirdęs atsakymas buvo už nugaros trinktelėjusios durys. Likusi viena Emilė spoksojo į savo atvaizdą veidrodyje, bet matė ne nuraudusį veidą, o tuščią ateitį be šokio. Dieve, dar mažiau nei prieš metus ji šoko Miegančiosios Gražuolės partiją Karališkosios baleto mokyklos baigiamajame koncerte, ir niekas nebūtų nustebęs, kad po pasirodymo ji užkulisiuose eina susitikti su princu. Bet tik būdama solistė Kovent Gardene, o ne algos negaunanti mokytoja vos išsilaikančiame bendruomenės meno centre.
Bet tada ji dar galėjo šokti. O paskui, vos per kelis trumpučius, nuostabius mėnesius, techniniai jos gabumai, išsiugdyti per visus tuos treniruočių metus, susijungė su kažkuo kitu – neapibrėžiamu, pavojingu kažkuo, ką savo dailiomis lūpomis šešėliuose po medžiais joje atrakino Luisas Kordoba.
Ji pratisai atsiduso, nusisuko nuo veidrodžio ir palygino marškinėlius. Per metus daug kas nutiko.
Truktelėjusi atidarė duris ir nuskubėjo pas vaikus. Eidama ant scenos buvo nusispyrusi batus ir dabar pėdkelnės kibo už šiurkštaus parketo. Puiku, beviltiškai pamanė ji. Tik to jai tetrūko. Ir taip vėluoja sumokėti nuomą už tą baisią skylę, kurioje gyvena, o nusipirkti duonos kepalėlį atrodė nematyta prabanga. Pėdkelnėms jos biudžete šiomis dienomis buvo numatyta tiek, kiek ir vakarinėms dizainerių suknelėms.
Ji lengvai užbėgo laiptais į užkulisius. Matė ant scenos išsirikiavusias savo šokėjėles ir girdėjo gilių vyriškų balsų gaudesį, tad suprato, kad svečiai jau čia. Panarinusi galvą tylomis įžengė į sceną ir sustojusi savo vietoje mergaičių eilės gale ėmė žvalgytis.
Ir staiga jos širdis nusirito į kulnis.
Jo galva buvo nuleista, nes jis kalbėjosi su viena iš mergaičių, scenos šviesa krito ant plačių, įstabiai raumeningų jo pečių, nuauksino saldžiai nepaklusnius rusvus plaukus. Iš siaubo jos skrandis susitraukė. O, Dieve. Tai jis. Tai tikrai jis. Tas princas, apie kurį kalbėjo Kikė, buvo Luisas Kordoba, Santosos karūnos paveldėtojas, ir dabar jis artėja prie jos.
Конец ознакомительного фрагмента.
Текст предоставлен ООО «ЛитРес».
Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию на ЛитРес.
Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.
