jiems laiko.
– Taip, pone.
Vos tik Deivis išėjo, Robertas asmenine telefono linija susisiekė su FTB. Nusikaltimų tyrimo biuras mieste turėjo didžiules pajėgas, o Robertui jau anksčiau buvo tekę su jais bendradarbiauti. Jį nedelsiant sujungė su vyresniuoju agentu. Robertas pasižymėjo išskirtiniu gebėjimu valdytis, todėl kai paprašė nedelsiant atsiųsti du geriausius agentus pas jį į biurą, balse nebuvo girdėti įtūžio. Roberto įtaka užkirto kelią klausimams, jis išgirdo tylų patikinimą, jog du agentai pasirodys po pusvalandžio.
Atlikęs šį darbą Kenonas atsilošė ir apsvarstė atsivėrusias galimybes. Jis neleido šaltam įtūžiui aptemdyti proto. Nevaldomi jausmai – ne tik beverčiai, tai tikra kvailystė, o Robertas niekada sau neleisdavo elgtis kvailai. Žinią, jog kažkas vienoje iš jo bendrovių pardavinėjo slaptas kompiuterio programas, jis priėmė kaip asmeninį įžeidimą, tai metė dėmę jo reputacijai. Žmogui, galinčiam parduoti savo paties šalį, jautė vien panieką, niekas nesukliudys jam sustabdyti vagystę ir kaltininką įkišti už grotų. Per penkiolika minučių Robertas sudėliojo veiksmų planą.
Du agentai atvyko po dvidešimties minučių. Kai Felisė jam paskambino, Robertas paprašė atsiųsti juos pas jį ir pasakė nenorįs būti trukdomas, kol jis kalbėsis su pareigūnais. Jo iki kaulų smegenų tobula sekretorė neuždavė nė vieno klausimo.
Felisė atlydėjo du kukliai apsirengusius vyrus į Kenono kabinetą ir tvirtai uždarė duris jiems už nugaros. Robertas pakilo nuo kėdės pasisveikinti, tuo pat metu vertindamas juos šaltu neįskaitomu žvilgsniu. Jaunesnysis vyras, maždaug trisdešimties, buvo aiškiai karjeros laiptais kylantis valstybės tarnautojas, tačiau jo akyse šviečiantis pasitikėjimas savimi paliko Robertui gerą įspūdį. Vyresniojo, galbūt pradėjusio šeštąją dešimtį, rusvi plaukai buvo kone pražilę. Jis buvo kiek žemesnio nei vidutinio ūgio, tvirtai sudėtas. Už akinių metaliniais rėmeliais slėpėsi pavargusios akys, tačiau jose spindėjo protas ir valdingumas. Jis tikrai ne jaunesnysis agentas.
Vyresnysis vyras ištiesė Robertui ranką.
– Pone Kenonai?
Robertui linktelėjus jis tęsė:
– Aš esu Viljamas Brentas, Federalinio tyrimų biuro vyresnysis agentas. Čia Li Murėjus, specialusis agentas, kurio sritis – kontržvalgyba.
– Kontržvalgyba, – sumurmėjo Robertas, jo akys išliko šaltos. Šių dviejų vyrų atvykimas reiškė, kad FTB jau sekė „PowerNet“. – Taiklus spėjimas, ponai. Prašau sėsti.
– Nereikėjo daug spėlioti, – gailiai atsakė agentas Brentas, kai jie su kolega paprašyti atsisėdo. – Jūsiškė korporacija, pasirašiusi tiek sutarčių su vyriausybe, deja, yra pagrindinis šnipų taikinys. Taip pat žinau apie tam tikrą jūsų patirtį šioje srityje, tad piršosi išvada, kad jums gali praversti ypatingi mūsų talentai, jei taip galima pasakyti.
„Jis sumanus“, – pamanė Robertas. Toks žmogus kelia pasitikėjimą. Jiems rūpėjo, ar jis ką nors žino, tačiau neketino išsiduoti, jei Robertas neužsimins apie „PowerNet“. Ši mažytė šarada – nekaltumo šydas, kuriuo prisidengę jie galėtų pademonstruoti savo nuostabą ir siaubą, jei Robertas praneštų apie aptiktą informacijos nuotėkį bendrovėje, arba pridengti savo turimą informaciją, jei jis apie tai neužsimintų.
Kenonas neleido agentams taip lengvai išsisukti.
– Matau, jūs patys esate sulaukę susirūpinimą keliančių žinių, – iš tolo pradėjo jis. – Įdomu, kodėl iškart nepranešėte.
Viljamas Brentas nusivaipė. Jam buvo tekę girdėti, jog niekas neprasprūsta Robertui Kenonui pro akis, bet vis tiek nesitikėjo tokio nuovokumo.
Kenonas žvelgė į jį šaltai, kilstelėjęs antakį, laukdamas paaiškinimų – daugelis žmonių nepajėgė atsispirti šiai išraiškai.
Brentas sutramdė norą skubiai prabilti, paaiškinti ir tuo pat metu atsiprašyti, jį apstulbino vien tai, kad toks noras kilo. Todėl dar atidžiau nužvelgė Robertą Kenoną. Jis jau daug žinojo apie šį vyrą, nes tyčia juo pasidomėjo. Kenonas buvo kilęs iš kultūringos turtingos šeimos, tačiau dėl apsukrumo ir verslo nuojautos tapo gerokai turtingesnis, jo reputacija nepriekaištinga. Taip pat jis turėjo daugybę draugų Valstybės ir Teisės departamentuose – teisėtai galingų vyrų, kurie be galo jį gerbė. „Klausyk, – pasakė vienas tokių vyrų. – Jei kurioje nors iš „Kenono grupės“ bendrovių vyksta negeri dalykai, laikyčiau tai asmenine paslauga, jei informuotum Robertą Kenoną prieš imdamasis kokių nors veiksmų.“ „Negaliu, – atsakė Brentas. – Tai gali pakenkti tyrimui.“ „Nieko panašaus, – paprieštaravo vyras. – Kenonui patikėčiau slapčiausius šalies žvalgybos duomenis. Tiesą sakant, keletą kartų jau esu patikėjęs. Jis mums yra padaręs… kelias paslaugas.“ „Galbūt tai vyksta su jo žinia“, – perspėjo Brentas, vis dar priešindamasis sumanymui informuoti pašalietį apie Alabamoje susiklosčiusią padėtį. Tačiau pašnekovas papurtė galvą. „Ne. Ne su Roberto Kenono žinia.“
Sužinojęs, kiek ir kokių „paslaugų“ buvo padaręs Kenonas ir kokie pavojai jam grėsė, Brentas nenorom sutiko informuoti jį apie padėtį prieš imdamasis veiksmų. Paskambinęs pirmas Kenonas sužlugdė šį ketinimą, o jie nenumanė, Kenonas jau žino ar dar ne. Jų planas – nelaidyti liežuvio, kol išsiaiškins, dėl ko skambino Kenonas. Neišdegė. Kenonas išsyk juos kiaurai permatė.
Brentui išlukštenti žmogų buvo ne naujiena, tačiau Kenono perkąsti nesugebėjo. Jis buvo susikūręs kultūringo, išprususio turtuolio įvaizdį, Brentas spėjo, jog Kenonas toks ir yra, tačiau tai tik viršutinis jo asmenybės sluoksnis. Kiti sluoksniai, kad ir kokie jie būtų, giliai paslėpti, Brentas tik nujautė juos esant – ir tai tik dėl to, kad buvo susipažinęs su konfidencialia informacija. Stebėdamas dailų liesą Kenono veidą, Brentas nepastebėjo nė šešėlio emocijų, tik abejingos akys stebėjo jį su begaline kantrybe.
Greitai apsisprendęs Viljamas Brentas palinko į priekį.
– Pone Kenonai, papasakosiu jums daug daugiau, nei iš pradžių ketinau. Viena iš jūsų programinės įrangos bendrovių Alabamoje mums kelia rimtų abejonių…
– O jei aš papasakočiau jums, ką žinau? – pertraukė jį Robertas. – Paskui galėsite pridurti, jei turėsite ką.
Ramiais, tiksliais sakiniais jis perpasakojo, ką išgirdęs iš Deivio Priseno. Agentai nesąmoningai apsikeitė išgąsčio ir nuostabos kupinais žvilgsniais, liudijančiais, kad Deivis iškapstė daugiau informacijos už juos, o tai dar labiau pakėlė jaunuolio vertę Roberto akyse.
Kai Robertas nutilo, Viljamas Brentas atsikrenkštė ir palinko į priekį.
– Sveikinu. Jūs pasistūmėjote truputį toliau už mus. Ši informacija labai padės mūsų tyrimui…
– Aš skrendu ten rytoj iš pat ryto, – pasakė Robertas.
Brentui šis sumanymas aiškiai nepatiko.
– Pone Kenonai, dėkoju už norą padėti, bet bus geriausia, jei leisite susitvarkyti biurui.
– Jūs neteisingai supratote. Neketinu padėti. Tai mano bendrovė, mano rūpestis. Pats tuo pasirūpinsiu. Aš tik informuoju jus apie padėtį ir savo ketinimus. Neprivalau
