liete liejosi, melodingas it čiurlenantis upelis ar medžiuose šiurenantis vėjas; šis balsas sužadino Robertui mintis apie sutaršytas paklodes ir ilgas karštas naktis.
Stebėdamas ją pajuto, kaip kažkas viduje sustingo.
Senukas palinko į priekį ir susikryžiavo gumbuotas rankas ant lazdos rankenos. Jo išblukusios žydros akys, kupinos prisiminimų apie gerus laikus, juokėsi.
– Nu, mes išmėginom viską, kas tik šovė galvon, bandydami nuvilioti Džoną H. nuo tos spirito varyklos, bet jis nė nekrustelėjo. Jis turėjo seną šratinį šautuvą, todėl bijojom per daug prisiartint. Senis žinojo, kad jį erzina tik šutvė vaikigalių, tačiau mes nenumanėm, kad jis žino. Kaskart, jam pasičiupus šautuvą, sprukdavom kaip kiškiai, paskui vėl parsėlindavom…
Robertas prisivertė apsižvalgyti, nebesiklausydamas senio pasakojimo. Nors pastatas buvo sukiužęs, verslas, regis, klestėjo, jei tik galima spręsti iš po ranka sukrautų įvairių reikmenų ir daugybės užimtų vietų prieplaukoje. Ant lentos už pertvaros buvo sukabinti nuomojamų valčių rakteliai, visi lig vieno tvarkingai sužymėti skaičiais. Robertas spėliojo, kaip ji užsirašo, kas kurį katerį išsinuomoja.
Virdžilas pasakojo įsijautęs, plekšnodamas sau per kelį ir krizendamas. Evė Šo užvertė galvą ir šūktelėjo, nuoširdžiai džiaugdamasi, jos juokas buvo toks pat žemas kaip ir balsas. Staiga Robertas suprato, kaip yra pripratęs prie rūpestingai kontroliuojamo juoko draugijoje, ir koks tas juokas spigus ir lėkštas, palyginti su nuoširdžia linksmybe, kurios nesigėdijama ir nesivaržoma.
Robertas mėgino atsispirti neįveikiamam potraukiui stebeilytis į ją, tačiau, didelei jo nuostabai, jautėsi lyg stengdamasis atsispirti poreikiui kvėpuoti. Kurį laiką galėjo tverti, tačiau šis mūšis buvo pralaimėtas iš pat pradžių. Įniršęs, bet kartu ir suintriguotas, Robertas pasidavė pagundai ir leido sau godžiai ryti ją akimis.
Jis stebėjo Evangeliną abejingu veidu, tobulai tvardydamasis, tad nei poza, nei išraiška neišdavė besisukančių minčių. Deja, kontroliuoti minčių neįstengė, Evė Šo taip patraukė Roberto dėmesį: jis pamiršo kur esąs ir nebegirdėjo Virdžilo šaižiu balsu pasakojamos istorijos.
Ši moteris nė iš tolo nepriminė tų, kurios jam buvo patraukliausios. Be to, ji išdavikė ar bent jau įsivėlusi į pramoninį šnipinėjimą. Robertas nuoširdžiai ketino ją palaužti ir patraukti į teismą. Vis dėlto nesugebėjo atplėšti nuo jos akių, nepajėgė suvaldyti neklusnių minčių, nuraminti staiga smarkiau daužytis ėmusios širdies. Jis prakaitavo nuo dusinančios šilumos, bet staiga viduje plūstelėjęs karštis tapo alpinančiu, palyginti su juo oras lauke atrodė vėsus. Oda tarsi susitraukė, drabužiai ėmė veržti. Pažįstamas sunkumas paslėpsniuose tik dar labiau paaštrino šiuos pojūčius, neleisdamas nurašyti jų vaizduotei.
Visos moterys, kurių Robertas kada nors geidė, kad ir kokių skirtingų charakterių, pasižymėjo tam tikru stiliaus pojūčiu ir išprusimu. Jos visos atrodė prabangiai – tokios ir buvo. Robertui tai patiko, jis su malonumu jas lepino. Jos vilkėdavo gražius drabužius, kvepindavosi brangiais kvepalais, rafinuotai išsidabindavo. Roberto sesuo kelias iš jų sumenkino, išvadinusi manekenėmis, tačiau pati Madelina buvo aukščiausios klasės puošeiva, tad jos pastaba brolį labiau pralinksmino, nei suerzino.
Evė Šo, atvirkščiai, aiškiai neskyrė drabužiams jokio dėmesio. Ji vilkėjo per didelius marškinėlius, surištus į mazgą ant liemens, mūvėjo senus džinsus, nusitrynusius ir beveik netekusius spalvos, ir tokio pat senumo suvarstomus batus. Jos saulės išblukinti šviesūs plaukai, kurių spalva keitėsi nuo šviesiai rusvos iki šviesiausios linų, o tarp jų švietė keletas auksinių atspalvių, buvo sušukuoti atgal ir supinti į netvarkingą storumo sulig jo riešu kasą, siekiančią iki pusės nugaros. Evangelina buvo kukliai pasidažiusi – greičiausiai drėgnu oru tai beviltiška, bet turint tokią odą dažytis jai nė nereikėjo.
Po galais, kaip ji gali šitaip švytėti? Tai ne prakaito lašeliai, tiesiog susidaro keistas įspūdis, tarsi ji trauktų šviesą, lyg nuolat stovėtų vos pastebimoje prožektorių šviesoje. Evangelina buvo lengvai įdegusi, kreminio ir auksinio atspalvio oda priminė šiltą slystantį atlasą. Net jos akys buvo rusvos su auksiniu atspalviu, lyg tamsieji topazai.
Lig šiol Robertas rinkdavosi aukštas lieknas moteris: kadangi pats buvo aukštaūgis, atitinkamai aukšta moteris jam geriau tiko tiek šokių aikštelėje, tiek lovoje. Evės Šo ūgis siekė metrą šešiasdešimt penkis centimetrus, jei ne mažiau. Liekna jos taip pat nepavadintum; į galvą pirmiausia šovė būdvardis „sultinga“, o paskui – „gardi“. Nesitikėjęs tokios audringos reakcijos Robertas niršdamas paklausė savęs, ar nori ją pamylėti, ar suvalgyti, ir mintyse išsyk nuaidėjo atsakymas – kategoriškas, nedviprasmiškas „taip“. Į abu klausimus.
Evė buvo tikra vingių simfonija – ne apkūni, bet aptakių formų, tikras moteriškumo įsikūnijimas. Klubai toli gražu ne laibi ir ne berniukiški: žvilgsnį traukė aiškus praplatėjimas žemiau liemens, be to, ji turėjo tvirtą apvalų užpakaliuką. Robertas dievino dailias mažas krūtis, tačiau jį užbūrė švelnūs apvalumai, ant kurių kabėjo erzinamai laisvi marškinėliai. Jos krūtys nebuvo didžiulės ir sunkios, vis dėlto jos suliūliuodavo kaskart, kai Evė pajudėdavo, prikaustydamos Roberto žvilgsnį; jos nebuvo putlios, bet būtent tinkamo pilnumo ir dėl to siutinamai gundančios. Švelnus šiltas jų svoris užpildytų jo delnus – Robertas sugniaužė kumščius, spirdamasis pagundai ištiesti ranką ir ją paliesti.
Kiekvienas jos kūno lopinėlis buvo sukurtas vyro pasitenkinimui, tačiau Robertas nesidžiaugė tokia savo reakcija. Jei jau jis taip sureagavo į Evę, galbūt Merseris – jos marionetė, o ne atvirkščiai. Negalėjo atmesti tokios galimybės.
Evė ne tik nė iš tolo nepriminė anksčiau jo geistų moterų, Robertas siuto ant savęs už įsižiebusią aistrą. Jis atkeliavo surinkti įkalčių, kurie nusiųs ją už grotų, ir negalėjo leistis apakinamas geismo. Ši moteris braidžioja srutose, įsivėlusi į šnipinėjimo tinklą, tad ja galima tik bjaurėtis. O jis grumiasi su tokiu stipriu geismu, kad paprasčiausiai stovi negalėdamas nieko imtis. Robertas nenorėjo jos merginti ar suvilioti, troško čiupti ją ir išsinešti. Jo irštva – klaikiai prabangi mansarda Manhatane, tačiau Robertą mygo tas pats primityvus instinktas, kuris versdavo vyrus daryti tą patį, kai jų guoliai būdavo urvuose. Jis geidė Evės, šis jausmas nebuvo nei civilizuotas, nei švelnus. Geismo primygtinumas pavertė tiek jo protą, tiek savitvardą pajuokos objektu.
Robertas norėjo nekreipti dėmesio į trauką, tačiau nepajėgė, nes ši buvo per stipri, toks iššūkis ne jo jėgoms. Evė Šo ne tik jį ignoravo, ji išvis nereagavo į grynai vyrišką Roberto reakciją. Skyrė jam tiek pat dėmesio kiek pakelės stulpui, tad visos agresyvios jo kūno ląstelės prabudo. Dievas mato, jis ją turės.
Jam už nugaros prasivėrė durys, Robertas atsigręžė dėkingas už nutrauktas mintis. Jauna moteris, vilkinti šortus, marškinėlius ir avinti sandalus, nusišypsojo jam ir artėdama sumurmėjo:
– Labas. – Šypsena švietė jos veide dar akimirką, kol ji nukreipė akis į porelę už pertvaros. – Ar smagiai paviešėjai, tėvuk? Kas šiandien buvo užsukęs?
– Puikiai praleidau laiką, – atsakė Virdžilas, lėtai stodamasis ir stipriai remdamasis lazda. – Buvo trumpam užsukęs Bertas Mardis, taip pat abu Gibsų vaikėzai. Ar jau susirinkai vaikigalius?
– Jie mašinoje, taip pat ir pirkiniai. – Ji atsigręžė į Evę. – Nesinori skubėti, bet lauke taip karšta,
