moteris, atsisukusi prie durų. Praeidama pro Robertą šyptelėjo jam dar kartą.
Kai moteris su senuku išėjo ir durys užsivėrė, Robertas nerūpestingai pasirėmė ant pertvaros ir ramiai tarė:
– Manyčiau, ji jo anūkė.
Evė papurtė galvą ir nusisuko dar kartą žvilgtelėti į degalų kolonėlę. Ji itin aštriai jautė likusi su šiuo vyru viena. Kvaila, per dieną čia užsuka daug vyrų, bet ji niekada nesijaučia nesmagiai – ligi šiol nesijausdavo. Evę nusmelkė pavojaus nuojauta tą pačią sekundę, kai jis įžengė pro duris. Nepažįstamasis nepasakė ir nepadarė nieko blogo, tačiau kažkas ją vis tiek vertė elgtis budriai.
– Proanūkė. Jis gyvena pas ją. Atsiprašau, kad priverčiau laukti; čia užsuka daug lankytojų, bet Virdžilui devyniasdešimt treji ir galbūt nebeilgai džiaugsiuosi jo draugija.
– Suprantu, – ramiai atsakė Robertas, nenorėdamas jos pykdyti. Jis ištiesė ranką, tikėdamasis taip priversti Evę pažvelgti į jį, išties jį pamatyti, jį paliesti. – Aš esu Robertas Kenonas.
Ji padavė jam ranką, gana lėtai, lyg darytų tai tik iš mandagumo. Ploni vėsūs Evės pirštai spustelėjo Robertui ranką stulbinamai stipriai.
– Evė Šo, – prisistatė ji. Robertas tvirtai ir kartu atsargiai paspaudė jai ranką ir tuoj pat paleido. Prisilietimas buvo trumpas, bejausmis ir… nepakankamas.
Evė beregint nusigręžė ir greitakalbe išbėrė:
– Ko norėjote, pone Kenonai?
Jam į galvą šovė keletas vaizdingų minčių, tačiau garsiai jų neištarė. Tik mąsliai nužvelgė dailią moters nugarą, greitai pervertindamas savo įspūdžius. Manė, kad Evė jo nepastebi, tačiau ji per daug uoliai nekreipė į jį dėmesio: ne, atvirkščiai, netgi labai gerai jautė jį esant šalia ir tai jai kėlė nerimą. Akimirksniu Roberto planai pasikeitė.
Jis tenorėjo apsižvalgyti valčių prieplaukoje, pasižiūrėti, kaip ši vieta saugoma, kaip čia viskas išdėstyta, galbūt įsigyti žvejybos leidimą ar žemėlapį, bet per pastarąsias kelias minutes planai pasikeitė. Jis atsisakė sumanymo slapčiomis sekti Merserį ir nusprendė nė per žingsnį nesitraukti nuo Evės Šo.
Kodėl ji taip jo vengia? Nuo pat pradžių, dar prieš jam prisistatant. Vienintelis į galvą šovęs paaiškinimas – ji jau suprato, kas jis toks, kažkaip atpažino, o pažinti galėjo tik tuo atveju, jei buvo informuota iš anksto. Jei taip, ši operacija bus sudėtingesnė, nei tikėjosi. Įveikiama užduotis, tačiau neabejotinai pareikalaus didesnių pastangų. Žaibiškai apsisprendęs Robertas perkėlė savo tyrimų bazę iš Hantsvilio į Gantersvilį. Prieš subyrant Sovietų Sąjungai, jis kelis įsimintinus kartus buvo susižavėjęs slaptųjų tarnybų agentėmis, permiegoti su jomis buvo rizikinga, tačiau rizika be galo maloni. Pavojus neabejotinai sustiprina jaudulį. Robertas spėjo niekada nepamiršiąs sekso su Eve Šo.
– Visų pirma man reikia informacijos, – pasakė suirzęs Robertas, nes Evė vis dar į jį nežiūrėjo, tačiau jo balse nebuvo girdėti nė menkiausio susierzinimo. Jis privalėjo užliūliuoti jos įtarimus, priversti ją atsipalaiduoti. Ligi šiol Robertui nesunkiai sekdavosi prisigerinti moterims, tad nesitikėjo sunkumų ir šįkart. Visų, išskyrus kelis vyriausybės pareigūnus, akyse jis tebuvo labai turtingas verslininkas, jei moteris yra tokia sumani, kaip jis įtarė, netruks įžvelgti suartėjimo naudą – ne tik dėl to, ką jis gali jai suteikti, bet ir dėl informacijos, kurią tikėsis iš jo išpešti. Jai labiausiai tiktų vasaros romanas, Robertas būtent tai ir ketino pasiūlyti.
– Gal jums reikėtų užsukti į Lankytojų centrą, – patarė Evė.
– Galbūt, – sumurmėjo Robertas. – Tačiau man sakė, kad jūs galite padėti.
– Gal ir galiu, – numykė Evė. Ji aiškiai nenorėjo skirti laiko kokioms nors paslaugoms. – Ką jūs norite sužinoti?
– Aš atvažiavau ilgų atostogų – liksiu iki vasaros pabaigos, – pasakė Robertas. – Ketinu išsinuomoti vietą kateriui ir slipą, taip pat norėčiau, kad kas nors aprodytų ežerą. Girdėjau, jūs puikiai pažįstate apylinkes.
Evė atsigręžė ir pažvelgė į Robertą iš padilbų.
– Tiesa, bet aš nedirbu gide. Galiu padėti jums tik dėl katerio.
Vos pamačiusi jį Evė pasistatė apsauginę sieną ir nė nemanė jam pagelbėti. Robertas apdovanojo ją švelnia šypsena, kuria jau daug metų ramino nervingas moteris.
– Suprantu. Jūs manęs nepažįstate.
Robertas pastebėjo nevalingą Evės reakciją į jo šypseną – jos vyzdžiai išsiplėtė. Atrodė neapsisprendžianti.
– Ne dėl to. Nepažįstu daugybės savo klientų.
– Kiek žinau, gidams mokama po šimtą dolerių už dieną, neskaitant išlaidų. Mielai sumokėsiu dvigubai daugiau.
– Pone Kenonai, pinigai čia niekuo dėti. Aš neturiu laiko.
Robertas suprato, kad dabar ją paspaudęs nieko nepeštų, o jam reikėjo daugybę faktų sudėlioti į vietas, prieš pradedant ją persekioti. Jis pasiekė, kad Evė jo nepamirštų – pirmam susitikimui pakaks.
– Gal galėtumėte rekomenduoti man gidą? – pasiteiravo Robertas ir pastebėjo, kaip Evė mažumėlę atsipalaidavo.
Ji išpyškino kelis vardus, Robertas įsidėjo juos į galvą, nes išties ketino išžvalgyti upę. Paskui Evė pasiūlė:
– Gal norėtumėte apžiūrėti šiuo metu laisvas katerių vietas?
– Taip, žinoma. – Tai buvo galimybė apžiūrėti ir jos saugumo sistemą.
Evė pasiėmė belaidį telefoną, prisisegė jį prie diržo ir išlindo iš už pertvaros. Robertas nusekė iš paskos per žingsnį atsilikęs; jo žvilgsnis iš po primerktų vokų slydo apvaliais Evės klubais ir širdies formos užpakaliu, kurį išryškino aptempti džinsai. Saulės išblukintas pakaušis buvo jam sulig pečiais. Pagalvojus apie savo delnus jai ant užpakalio, Robertui užkaito kraujas ir ėmė tvinkčioti gyslos. Teko labai pasistengti, norint išmesti iš galvos šios minties pakurstytus vaizdus.
– Palikote kontorą be priežiūros? – paklausė Robertas jiems žingsniuojant prieplauka. Nuo vandens atsispindintys saulės spinduliai akino, tad jis vėl užsidėjo saulės akinius. Tvyrojo neįtikėtinas karštis, tarsi pirtyje.
– Matau iš prieplaukos, jei kas nors atvažiuoja, – atsakė Evė.
– Kiek dar žmonių čia dirba?
Evė smalsiai dirstelėjo į Robertą, lyg stebėtųsi, kodėl jam rūpi.
– Turiu mechaniką, dar vaikinuką, kuris vasarą pakeičia mane kontoroje rytais, o mokslo metais – po pietų.
– Kiek valandų per dieną dirbate?
– Atidarome šeštą ryto ir dirbame iki aštuntos vakaro.
– Ilga
