klausimais – kaip tik to Robertas ir tikėjosi.
Jis paėmė nuotraukos kopiją ir atidžiai įsižiūrėjo. Kopijos kokybė buvo labai prasta, nuotraukoje buvo matyti prieplaukoje stovinti moteris, už jos – motorinės valtys. Taigi čia Evė Šo. Ji buvo su saulės akiniais, tad sunku buvo įžiūrėti bruožus, matėsi tik šviesūs susitaršę plaukai, o ji pati atrodė stamboka. „Čia tau ne Mata Hari2“, – šmėkštelėjo Robertui, išrankus skonis privertė jį suraukti nosį, pamačius prastai derančius drabužius ir kaimišką išvaizdą. Moteris nuotraukoje labiau priminė purvo imtynininkę, vulgarią prasčiokę, pardavusią savo šalį iš godumo.
Robertas greitai sukišo lapus atgal į voką. Jis nekantravo atiduoti Lendoną Merserį ir Evę Šo į teisingumo rankas.
2
Buvo įprastai karšta ir tvanki pietietiškos vasaros diena. Dangus tamsiai mėlynas, nusėtas puriais baltais debesėliais, tingiai plūduriuojančiais, plukdomais švelnaus vėjelio, vos šiaušiančio ežero paviršių. Virš galvos sukiojosi žuvėdros, prišvartuoti kateriai hipnotizuojamai sūpavosi prieplaukoje. Ežere šmėkščiojo keli kietakakčiai žvejai ir vandens slidininkai, nepaisantys karščio, tačiau dauguma ryte išplaukusių žvejų spėjo sugrįžti iki vidurdienio. Oras buvo tvankus ir drėgnas, sustiprinantis kvapus, sklindančius nuo ežero ir jį supančių sodriai sužaliavusių kalnų.
Evangelina Šo nužvelgė savo valdas per didžiulius veidrodinio stiklo langus pagrindinio prieplaukos pastato užpakalinėje dalyje. Visiems šioje žemėje reikia savos karalystės, o jos karalystė buvo šis it skeletas išsikėtojęs prieplaukų ir katerių švartavimosi vietų labirintas. Pro jos akis neprasprūsdavo joks veiksmas šiuose keliuose kvadratiniuose kilometruose. Prieš penkerius metus Evangelina įsigijo aplūžusią valčių prieplauką, vos padengiančią išlaikymo išlaidas. Teko paimti nemenką banko paskolą ir įnešti verslui reikalingo kapitalo, tačiau po metų Evangelinos sutvarkyta prieplauka išsiplėtė ir uždirbo daugiau nei kada nors anksčiau. Žinoma, valdymo išlaidos taip pat padidėjo, tačiau dabar valčių prieplauka davė neblogą pelną. Jei sėkmė nenusigręš, išmokės banko paskolą per ateinančius trejus metus. Tada valčių prieplauka priklausys vien tik jai, nebeslėgs jokios skolos, o Evė galės dar labiau plėstis ir pelningai investuoti pinigus. Ji vylėsi, kad verslas išsilaikys – pastaruoju metu prekyba žuvimis smarkiai susitraukė dėl Tenesio slėnio valdžios institucijos sukurtos „dumblių tvarkymo“ programos, dėl kurios buvo išnaikinta didžioji dauguma vandens augalų, kuriose slėpdavosi žuvys.
Tačiau Evangelina buvo atsargi, prieplaukos per daug neišplėtė. Skola neslėgė jos taip sunkiai, kaip kitų, maniusių, jog žvejybos pakilimas tęsis amžinai, išsiplėtusių ir dėl to sulindusių į skolas iki ausų. Evangelinos valdos buvo saugios.
Beveik nuo pat ankstaus ryto draugiją jai palaikė senasis Virdžilas Dodas; įsitaisęs supamojoje kėdėje už pertvaros jis linksmino Evangeliną ir klientus, porindamas istorijas iš savo vaikystės, grįždamas atgal į dvidešimto amžiaus pirmąjį dešimtmetį. Senukas buvo sudiržęs kaip odinis batas, kone visas prabėgęs amžius slėgė jo kasmet trapesnius pečius ir Evė baiminosi, kad dar keleri, daugiausia treji, metai, ir jo jėgos išseks. Ji pažinojo Virdžilą visą gyvenimą, visą gyvenimą jis buvo senas ir beveik nesikeitė, patvarus kaip upė ir kalnai. Tačiau Evė puikiai žinojo, koks trumpalaikis ir nenusakomas žmogaus gyvenimas, todėl brangino rytus, kuriuos Virdžilas praleisdavo kartu su ja. Senukui jie taip pat patikdavo; jis nebeplaukdavo žvejoti, kaip pirmuosius aštuoniasdešimt savo gyvenimo metų, tačiau lankydamasis valčių prieplaukoje vis dar sėdėdavo šalia motorinių valčių, girdėdavo vandenį teškant prieplaukose ir užuosdavo ežerą.
Jie buvo dviese, Virdžilas prisiminė dar vieną jaunystės istoriją. Evė užsikorė ant aukštos kėdės ir įdėmiai klausėsi senuko, tik retkarčiais žvilgtelėdama per langą, ar niekas neprivažiavo prie prieplaukos degalų kolonėlės.
Prasivėrė šoninės durys ir į vidų įžengė aukštas lieknas vyras. Jis kurį laiką pastovėjo, nenusiimdamas akinių nuo saulės, leisdamas akims apsiprasti su prietema, paskui pajudėjo prie Evės tyliai ir gracingai it leopardas.
Evė tik užmetė į jį akį ir vėl sutelkė dėmesį į Virdžilo pasakojimą, tačiau ir žvilgsnio užteko budrumui pažadinti. Evė jo nepažinojo, tačiau iškart suprato, kas jis toks – ne tik nepažįstamas, bet ir pašalietis. Daugybė į pensiją išėjusių šiauriečių atsikraustė į Gantersvilį, suvilioti šiltų žiemų, lėto gyvenimo tempo, nedidelių pragyvenimo išlaidų ir natūralaus ežero grožio, tačiau šis vyras nebuvo vienas jų. Visų pirma jis gerokai per jaunas pensijai. Greitas ir kietas akcentas, prabangūs drabužiai, niekinamas požiūris. Evei jau teko matyti tokių. Tada taip pat neliko sužavėta.
Tačiau buvo ir šis tas daugiau. Pajutusi tai Evė panoro už nugaros pasistatyti sieną.
Jis buvo pavojingas.
Ji šypsojosi Virdžilui, mintyse instinktyviai analizuodama nepažįstamąjį. Evė užaugo su berniūkščiais – neklaužadomis, nutrūktgalviais ir velniškai padūkusiais, tokių Pietuose netrūko. Šis vyras kitoks, kažkuo… pranokstantis juos. Jis neieškojo pavojų, greičiau pats kėlė grėsmę. Jo kitoks mąstymas, valia ir būdas, nepakenčiantis jokio prieštaravimo, tvirtas charakteris, žybsintis stulbinamai šviesiose akyse.
Evė nežinojo, kaip ar kodėl, bet nujautė jo keliamą grėsmę.
– Atsiprašau, – ištarė vyras, žemas jo balsas glostė ausis it aksomas. Evės pilvo raumenys įsitempė nuo keisto virpuliuko, šiurpas perbėgo per nugarą. Mandagus kreipimasis slėpė geležinę valią, kuri aiškiai sakė, kad jis tikisi būti nedelsiant aptarnautas.
Evė dar kartą abejingai žvilgtelėjo į lankytoją.
– Ateisiu už minutėlės, – pasakė ji ir vėl atsisukusi į Virdžilą šiltai pasiteiravo: – O kas buvo paskui, Virdžilai?
Roberto veide neatsispindėjo jokie jausmai, nors jį šiek tiek nustebino moters abejingumas. Tai buvo neįprasta. Dažniausiai jis tuoj pat sulaukdavo dėmesio, juolab moters. Moterys visada jį pastebėdavo, traukiamos jo vyriškumo, kurį Robertas negailestingai tramdė. Jis nebuvo tuščiagarbis, tačiau savo poveikį moterims priėmė kaip savaime suprantamą. Negalėjo prisiminti moters, kurios būtų geidęs ir anksčiau ar vėliau neužvaldęs.
Tačiau jis buvo ne prieš palaukti ir pasinaudojus proga įsižiūrėti į šią moterį. Jos išvaizda Robertą šiek tiek išmušė iš vėžių – prie to taip pat buvo nepratęs. Tikėjosi išvysti visai kitokį vaizdą.
Čia, be jokių abejonių, Evė Šo. Ji sėdėjo ant kėdės už pertvaros, sutelkusi visą dėmesį į supamojoje kėdėje įsitaisiusį senuką, kuris nuo senatvės gergždžiančiu balsu linksmai pasakojo kažkokią istoriją iš savo seniai prabėgusios jaunystės. Robertas vos pastebimai prisimerkė, įdėmiai tyrinėdamas Evę.
Ji – ne apkūni prasčiokė, kaip tikėjosi. Tiksliau tariant, ji nėra apkūni, o dėl prasčiokės dar bus matyti. Tikriausiai įsivaizdavo ją baisesnę dėl prastos nuotraukos kokybės ir per didelių drabužių. Įžengė į kontorą ieškodamas vulgarios, šiurkščios moters, o rado visai ką kita.
Atvirkščiai, ji… švytėjo.
Ši trikdanti iliuzija greičiausiai kilo dėl
Mata Hari (1876–1917) – olandė egzotinių šokių šokėja, kurtizanė, apkaltinta šnipinėjimu ir sušaudyta.
