ir namo paskola bus išmokėta. Praėjusiais metais tėtis išėjo į išankstinę pensiją ir… – Staiga suvokusi tiesą ji spoksojo į Tonį. – Jie miršta iš nuobodulio, ar ne?
– Ko gero. Į mus dažnai kreipiasi tokios poros.
– Kodėl maniau, kad mano tėvai kitokie? – Linė iškėlė į viršų rankas. – Tipiškas atvejis.
– Na, aš taip nesakyčiau. Neprisimenu, kad kokia nors pagyvenusi pora būtų padavusi skyrybų prašymą, nes neįstengia susitarti dėl kapavietės.
– Jie nepaduos skyrybų prašymo. Kol tai nors truputį priklausys nuo manęs. – Linė susikryžiavo rankas ant krūtinės ir pažvelgė į Tonį, tarsi šis norėtų užginčyti jos žodžius.
– Tikriausiai viskas praeis, – pareiškė Tonis – atrodė tuo įsitikinęs.
Ji būtų norėjusi juo tikėti.
– Kaip man visa tai nepatinka. Tėtis apsigyveno viešbutuke raudonųjų žibintų kvartale, o mama suka galvą, kaip kapo duobėje atsidurti virš jo. Kalbame ne apie paprastą ginčą, tokį kaip, tarkim, maudyti ar ne Galijotą bidė.
Tonio lūpos trūktelėjo.
– O Galijotas?..
– Mano tėčio pudelis. Mama turi rotveilerį vardu Snukumsas2. – Linė pažvelgė į jį. – Stengiesi nesijuokti, tiesa?
– Tik ne aš. Ar tai juokinga? Nematau nieko juokingo.
– Na, su mano tėvais bent jau būdavo smagu.
– O tau reikėdavo išlaikyti sveiką protą?
Ji atsilošė kėdėje.
– Taip, aš tikra puritonė.
– Na, nepasakyčiau. Juk po mano skyrybų kaip tik tu pasiūlei traukti į atrakcionų parką.
Linė prisiminusi nusišypsojo. Jie išnaršė priemiesčius, kol surado, ko, jos manymu, reikėjo: triukšmingą vietą, kurioje buvo daug žmonių, elektrinių automobiliukų ir kiniško biliardo aparatų.
– Buvo ypatinga proga. Paprastai klientų į tokias vietas nesivedu.
– Tik tuos, kuriems dirbi nemokamai.
– Ei, neimu pinigų iš gerų draugų ir bendradarbių. Kada nors ir man gali prireikti tavo paslaugos. Be to, kai Mišelė… – Pamačiusi jo veido išraišką Linė pasigailėjo, kad iš viso pradėjo pastarąjį sakinį.
– Norėjai pasakyti, kai Mišelė sumovė man gyvenimą.
– Ji kvailė. – Linė niekaip negalėjo suprasti, kad Mišelė galėjo būti neištikima tokiam vyrui kaip Tonis. Itališko gymio protingas teisininkas, Linės mamos žodžiais tariant, – puikus „kąsnelis“, be to, velniškai šaunus vyrukas.
– Mes abu buvome kvailiai. Atvirai kalbant, mieliau kalbėčiau apie tavo tėvų bėdas nei apie savąsias.
– Suprantu. Atsiprašau, kad užvedžiau kalbą. – Ji numanė, kad Tonis tikriausiai sielvartauja. Skyrybos įvyko tik prieš šešis mėnesius, o Mišelė jam buvo visatos centras.
– Tai kaip ketini neleisti jiems išsiskirti? – pasiteiravo Tonis.
– Na… – Linė alkūnėmis atsirėmė į stalą ir pasidėjo smakrą ant sunertų pirštų. Juodu su Toniu dažnai aptardavo darbo reikalus, todėl ji pasitikėjo jo nuomone. Šis atvejis nelabai skyrėsi nuo sudėtingo įstatymo punkto. – Juk jie pešasi dėl to, kad neturi rimtų rūpesčių.
– Manau, kad taip.
– O jeigu aš ką nors iškrėsčiau?
Tonis užsikėlė kulkšnį ant kitos kojos kelio ir atsilošė kėdėje.
– Pavyzdžiui?
Linė prisiminė vaikystę.
– Kai tik į ką nors įsiveldavau…
– Taip, kurgi ne.
– Gerai, nieko įspūdingo nepadariau. Bet turint omenyje, kad mano tėvai ginčydavosi dėl visko: ir kaip teisingai pakabinti ant laikiklio ritinėlį tualetinio popieriaus, ir koks turi būti jų čekių foninis vaizdas, jie visada sutarė dėl vieno dalyko – kaip elgtis su manimi. Šiuo klausimu buvo vieningi.
– Ketini prisivirti košės?
Ji kažką paišė bloknote, kol planas ėmė įgauti formą.
– Taip. Laikas jų logiškai protaujančiai tvarkingai dukrelei šiek tiek pamaištauti. O košės prisivirsiu senu geru būdu. – Ji pakėlė akis. – Pastosiu.
Tonis palinko į priekį.
– Ei, neskubėk! Nemanau, kad šitaip susiklosčius aplinkybėms tau būtina…
– Ne iš tikrųjų! – Linė išsišiepė. – Tik pasakysiu, kad įkliuvau.
– A. – Jis vėl atsilošė kėdėje. – Išsigandau, kad jau trauksi į artimiausią barą paieškoti ko nors vienai nakčiai.
– Dėl Dievo meilės. Argi galėčiau? Be to, per ilgai užtruktų. Turiu būti nėščia jau dabar.
– Line, esi išradinga, bet ar gerai viską apgalvojai? Tu nemoki meluoti. Net aš tai žinau, o tu ruošiesi apkvailinti tėvus, žmones, kurie tave užaugino.
Ji ėmė baksnoti tušinuku į bloknotą.
– Kaip visada, atradai silpniausią mano plano vietą. Bet pati mintis gera.
– Turi nepriekaištingai sustyguoti savo istoriją.
– Reikės. Gal gali man padėti?
– Žinoma. Netgi padėsiu ją sukurti. Visų pirma, tavo tariamam kūdikiui reikia tariamo tėvo.
Linė nusišypsojo.
– Nujaučiu, kad esi įpratęs sekti pasakas.
– Tarkim, vaikystėje dažniau prisidirbdavau nei tu.
– Gerai, kas bus tėvas? Reikia tokio, kurį pamatę mano tėvai kristų pakirsti apopleksijos priepuolio. Pasipūtęs, vyriškas, su cigarete lūpų kamputyje, aptemptais džinsais, visas išsitatuiravęs. Net neketina ieškotis darbo, yra patenkintas, kad aš dirbu ir aprūpinu jį alumi. Trumpai tariant, žigolas.
Tonis pradėjo juoktis.
– Perlenki lazdą. Jie tikrai nepatikės tokiais pramanais. Kai tik pradėsi pasakoti apie savo tariamą meilužį, tą pačią akimirką supras, kad meluoji per akis.
– Na, protingos moterys dažnai susižavi seksualiais nevykėliais, nes geras seksas sunaikina jų sveiką protą. Be to, su tėvais
