bet, visų pirma, mano tėvai jį yra matę, antra, nutraukiau su juo santykius prieš porą mėnesių, o trečia, Edgaras niekaip nesugebėtų įtikinamai suvaidinti gražaus eržilo.
– Nejaugi? – Toniui ši žinia, regis, patiko.
– Tikrai. – Linė pamanė, kad Tonis siaubingai mielas, mielesnis, nei ji leido sau anksčiau pagalvoti.
– Net nežinau. – Jis pažvelgė į ją. – Užtruktume, kol nugramdytume visą blizgesį, kaip manai?
Įsivaizdavus jį kaip šių laikų Džeimsą Diną kūnu nubėgo virpuliukai. Pakeisti Tonį. Koks smagus sumanymas.
– Ne, nemanau, kad ilgai užtruktume. Nors būtų gerai, jeigu turėtum tatuiruotę.
– Padėtų, a?
– Aha, bet tokios aukos nesitikiu. Gal išmėginkime laikiną tatuiruotę? – Ji luktelėjo tikėdamasi, kad Tonį, kaip ir ją, suintrigavo ši apgaulė.
– Gerai, sutinku.
Linė nusišypsojo.
– Ačiū, Toni. Tu tikras draugas. Pranešiu, kai viską sustyguosiu. Ar kuris nors tavo savaitgalis užimtas?
– Tikrai ne. Nesakyčiau, kad mano laisvadieniai kupini įdomių renginių.
Vadinasi, Tonis dar su niekuo nesusitikinėja, pamanė Linė. Jau tikrai pribrendo neįpareigojantiems santykiams. Jai reikės pasisaugoti.
– Po skyrybų turi praeiti šiek tiek laiko.
– Aha. Bet reikalai pamažu gerėja. Graži moteris ką tik pakvietė mane drauge praleisti ilgą savaitgalį.
Ji nusijuokė, tarsi jis būtų pajuokavęs, tačiau į pokštą tai nebuvo panašu.
– Ačiū už komplimentą. – Linei patiko, kad jis laiko ją gražia, vis dėlto negalėjo leisti Toniui tikėtis, jog tarp jųdviejų gali būti kas nors daugiau. – Deja, savaitgalis bus platoniškas.
Jis patraukė pečiais.
– Tai tik pradžia. – Eidamas pro duris jis stabtelėjo ir atsigręžė. – Ė, o dėl tos tatuiruotės…
– Nesijaudink. Pasidomėsiu, kaip daromos laikinos. Šiaip ar taip, tai nelabai svarbu.
– Gali nesidomėti. – Jis kerimai nusišypsojo. – Aš vieną ir taip turiu.
2
Kelionės į Sedoną išvakarėse prisiminimuose paskendęs Tonis rausėsi spintoje ir aptiko džinsus, kuriuos mūvėjo dar vidurinėje mokykloje. Mišelė ne kartą maldavo atsikratyti tuo senu šlamštu, tvirtino, kad nėra prasmės jų laikyti.
Bet jis turėjo savų priežasčių tų džinsų neišmesti. Nenorėjo visiškai prarasti ryšio su tuo maištininku, koks tada buvo, o drabužiai padėjo jį išlaikyti. Tonis nusišypsojo. Linė nė neįsivaizduoja, kad prieš keturiolika metų Tonis Ruso buvo pankas, kaip tik toks, kokį ji apibūdino kaip didžiausią savo tėvų košmarą.
Tatuiruotė priminė paskutinius metus mokykloje, ji padėjo atsikratyti nesmagumo, kai vos neprarado galimybės pasakyti baigiamąją kalbą. Vieną naktį jis prisigėrė su draugais ir buvo sučiuptas, kai purškė dažais užrašą „1984-ųjų laida“ ant direktoriaus kadilako variklio dangčio, todėl mokyklos taryba norėjo neatiduoti jam atestato, o leidimą sakyti baigiamąją kalbą galėjo išvis pamiršti. Mama jį apgynė ir pasiūlė skirti bausmę – nugrandyti kramtomąją gumą nuo stadiono sėdynių apačios. Net ir šiandien Tonį vis dar pykina nuo kramtomosios gumos kvapo.
Jis atidarė spintos stalčių ir pasirausė gilumoje ieškodamas baltų trikotažinių marškinėlių, kurių pastaruoju metu beveik nebesivilkdavo. Kadaise dažnai jais vilkėdavo, todėl atrodė tokie minkštučiai ir savi. Jis pasiliko vienus skrydžiui lėktuvu, o kitus sumetė į didžiulį kelioninį krepšį, tuo metu ant spintelės prie lovos suskambėjo telefonas. Keldamas ragelį Tonis pagalvojo, kad tikriausiai Linė skambina norėdama duoti paskutinius nurodymus.
– Toni?
Mišelė. Velniai rautų, iš balso atrodo, kad ji verkia. Jis pasistengė nepasiduoti jausmams.
– Klausau, Mišele.
– Ar tu užsiėmęs?
Tonis įsitempė.
– Truputį. Kas nutiko?
– Norėčiau… – Ji sušnirpštė nosimi. – Norėčiau užsukti, jeigu tu nieko prieš.
Jis dirstelėjo į laikrodį. Apsiašarojusi Mišelė nori jį pamatyti vienuoliktą valandą vakaro – vadinasi, turi bėdų su Džeriu. Džeris – jo biržos makleris ir sporto klubo bičiulis, vaikinas, kuris vakarus leisdavo žaisdamas rankinį su Toniu, o popietes – išdykaudamas miegamajame su Mišele.
– Žinau, kad vėlu. – Mišelės balsas suvirpėjo. – Man tiesiog… reikia su kuo nors pasikalbėti.
Tonis atsiduso.
– Gerai.
– Ačiū, Toni.
– Nėra už ką. Tam ir reikalingi buvę vyrai. – Dėdamas ragelį jis stebėjosi, kodėl tiesiog neliepė jai dingti. Šitaip su juo pasielgė ir nusipelnė būti pavaryta. Bet su moterimis jis elgiasi kaip tikras mulkis, Tonio broliai ir seserys taip sako. Jie patarė jam pasinaudoti Mišelės neištikimybe teisme, kad ji negautų nė skatiko, bet jis to nepadarė, sutiko pasidalyti turtą po lygiai. Jo šeima buvo įsitikinusi, kad tai kvailystė, tačiau jis dalyvavo daugybėje skyrybų bylų ir žinojo: nekaltų nebūna. Jis per daug dėmesio skyrė darbui, per ilgai palikdavo žmoną vieną ir pats paruošė dirvą Džerio pasirodymui.
Pirmuosius porą santuokos metų viskas klojosi puikiai. Ji buvo jo priemiesčių mergaitė4, kaip dainavo Bilis Džoelas dainoje, labai populiarioje jam mokantis vidurinėje mokykloje. Turėjo įtakos ir tai, kad Mišelė šiek tiek priminė Kristę Brinkli, o Tonis, kaip ir Bilis Džoelas5, save laikė darbininkų klasės atstovu. Vėliau Tonis taip įsitraukė į profesinę veiklą, kad net nepastebėjo, jog meilės kerai pamažu sklaidosi.
Stengdamasis negalvoti apie Mišelę ir savo klaidas Tonis toliau krovėsi daiktus. Iš pradžių Linės pasiūlytai operacijai „Žigolas“ jis priešinosi, bet galop suvokė, kad būtų visiškas kvailys, jeigu atsisakytų. Ištisas savaites norėjo pakviesti ją į pasimatymą, bet nesiryždavo baimindamasis, kad ji nenorės rizikuoti ir neprasidės su neseniai išsiskyrusiu vyriškiu. Juodu buvo skyrybų teisės specialistai ir žinojo, kaip skyrybos gali iškreipti požiūrį į priešingą lytį.
Tonis suprato, jog jo rodomą dėmesį Linė gali palaikyti bandymu atsigauti po skyrybų su Mišele. Kažin ar tai būtų teisinga. Gal ir gerai, kad Mišelė atvažiuoja. Nematė jos šešis mėnesius.
Jis įsispoksojo į kelioninį krepšį svarstydamas, ar nieko nepamiršo. Cigaretės. Linė kažką minėjo apie cigaretę
