geros dienos, pone Klarkli, – palinkėjo Lileta.
Iš po skrybėlės veržėsi raudonos garbanos, jos šypsena šildė jį ten, kur ištisą amžinybę nejuto jokios šilumos.
Džesis pakėlė motinos lagaminą, paskui savąjį, o dar vieną, nediduką, nešėsi pasikišęs po pažastimi.
Treisis nusekė žvilgsniu Rivervokio viešbučio link traukiančią Liletą su šeimynėle. Gerai, kad viešbutis taip arti, nes atrodė, kad sulig kiekviena minute šąla vis labiau.
Jis juto pasididžiavimą. Lileta suaugo į puikią ir gražią moterį. Netgi užsimetusi ant klubo kūdikį ėjo taip, kad bet kuris vyras būtų atkreipęs dėmesį.
Jam pasisekė, kad ji ištekėjusi. Jis turi savo misiją, kuriai yra atsidavęs. Ponia Gordon turi šeimą. Gyvenimas tęsis.
Taip, išties labai pasisekė, kad ji ištekėjusi. Juk jis tikrai nesitikėjo, kad Lileta amžinai liks jo Lils. Visi užauga, keičiasi. Niekas nelieka vaikais. Nei jis, ir juo labiau ne ta miela tolyn nuo jo einanti moteris.
Lilė Gordon atsigręžė. Kilstelėjo vieną antakį ir klausiamai šyptelėjo.
Jis tvirčiau suspaudė glėbį abėcėlės tvarka sudėtų knygų.
Lils, tai aš, Treisis.
Rivervokio viešbučio vestibiulyje iš židinio liejosi palaiminga šiluma. Lileta praėjo pro registratūros stalą, rodydama Džesiui į didelį židinį. Lapkritis Pietų Dakotoje būna bjaurus.
– Sėsk ten, Džesi, – ji parodė į didelį minkštą krėslą, vieną iš dviejų, sustatytų abipus židinio. – Iš antklodės išsuk sesę, kad ji sušiltų.
Nusivilkusi paltą ir nusimovusi pirštines Lileta atsistojo priešais ugnį, susišildė krūtinę, paskui atsuko nugarą. Prireikė kelių akimirkų, kol šalčio sukaustyti kaulai galiausiai atsileido.
Apsidairiusi ji su palengvėjimu pastebėjo, kad vestibiulis tuščias. Pro praviras duris dešinėje buvo girdėti į lėkštes dzingsintys stalo įrankiai. Vestibiulyje tvyrojo šviežios duonos aromatas, sumišęs su degančių malkų kvapu.
Vos įsikėlusi į kambarį, ji nusives vaikus vakarienės. Jie turėtų būti išalkę. Varginanti kelionė, kurią jiems teko ištverti, nepaliko laiko neskubiam užkandžiavimui.
Rivervokis lapkritį – ne ta vieta, kurioje ji norėtų būti, bet prieš kurį laiką ji neteko galimybės rinktis.
Viešbučio tarnautojas pasilenkė po aukštu stalu. Lileta išnaudojo tą akimirką turniūrui pasitaisyti. Pagalvėlė buvo nepataisomai sulamdyta. Kad ir kiek moteris timpčiojo ir traukė, atrodė ne ką geriau.
Šiaip jau ponas Klarkas Klarklis turėtų už jį sumokėti. Tas žmogus – nepataisomas gremėzdas. Ačiū Dievui, kad neapvertė Džesio. Galėjo sužeisti abu su Mere… Ponui Klarkliui derėtų vaikščioti ant kaklo užsikabinus įspėjimą pėstiesiems.
Tačiau jame kažkas buvo… kažkas beveik pažįstamo, tik šią sekundę ji negalėjo pasakyti, kas tai.
– Tuoj grįšiu, Džesi. Prisiregistruosime, o tada eisime pavalgyti.
Šaltas vėjas šniokštė į langus, tačiau viduje buvo malonu ir šilta. Reikia dėkoti likimui, kad ji spėjo atsiųsti telegramą ir iš anksto užsisakyti kambarį.
– Laba diena, pone Grynai, – Lileta perskaitė pavardę lentelėje ant stalo. – Aš Lilė Gordon. Norėčiau, jei malonėsite, prisiregistruoti.
Grynas susidomėjęs ją nužvelgė, kaip kad daro vyrai. Gamta ir motina apdovanojo ją vyrų akį traukiančia figūra. Lilė liovėsi dėl to užsigauti prieš daugybę metų. Vyrai lieka vyrais.
– Pone Grynai? – paklausė ji, ir vyro dėmesys nukrypo į jos veidą. – Norėčiau savo kambario.
Tarnautojas nuraudo, pirštu perbėgo per pavardžių sąrašą viešbučio žurnale ir susiraukė.
– Turėtų būti parašyta „ponia Gordon“, – priminė Lileta, jausdama nerimą. Tarnautojas turėtų šypsotis ir tiesti jai raktus. – Ponia Lilė Gordon.
Caksėdamas liežuviu vyras darsyk perbėgo pirštu per sąrašą. Pusiaukelėje pirštas sustojo, jis išsitraukė iš kišenės akinius, užsikabino juos ant nosies ir prisikišęs įsistebeilijo į puslapį.
Lileta ėmė koja tapsėti į grindis.
Grynas užvertė žurnalą ir prispaudė jį ilgais plonais pirštais. Atsikrenkštė.
– Tikrai atsiprašau, ponia Gordon. Atrodo, įvyko klaida.
– Būkite malonus, patikrinkite dar kartą, – trept, trept, trept. – Mano rezervacija buvo patvirtinta.
– Aš tai matau, taip, – vyras perkėlė svorį ant kitos kojos. – Bet atrodo, kad jūsų kambarys atiduotas kitiems svečiams.
Lileta lėtai ir ramiai įtraukė oro. Iškvėpė, stengdamasi rasti jėgų išspausti šypseną. Su nėriniais pagausi daugiau vyrų nei su naminiu mileliu, – priminė ji sau. Šią filosofiją irgi paveldėjo iš motinos.
– Esu tikra, kad rasite jiems kitą kambarį. Juk tikrai supras, kai paaiškinsite klaidą.
– Mielai tai padaryčiau, ponia Gordon, bet tame kambaryje apsistojo senyvi viešbučio savininko tėvai. Juk negaliu išmesti jų į šaltį.
Trept, trept.
– Neprašau jūsų to daryti. Paprasčiausiai prašau, kad iškeltumėte juos į kitą kambarį.
– Apgailestauju, bet laisvų kambarių nėra.
– Nėra? – turi būti, ji juk rezervavo kambarį! – Ar matote štai ten mano vaikus, pone Grynai? Merė dar visai kūdikis. Ar išmesite ją į šaltį?
Vyro veide išties atsispindėjo apgailestavimas. Lileta nusišypsojo dar giedriau ir prisivertė nustoti trepsėjusi.
– Savo noru tikrai ne. Bet tai ne mano valioje.
– Tai kieno valioje, pone Grynai? – ši klaida bus ištaisyta, arba ji ne Lileta Preston. – Lauksime čia, vestibiulyje, kol rasite žmogų, galintį ištaisyti šią klaidą.
– Nieko nebus. Jei kambarių nėra, tai nėra. Viešbutis užsakytas ilgą laiką į priekį, – Grynas atsivertė registracijos žurnalą ir pervertė kelis puslapius. – Pati pažiūrėkite: mieste vyksta fermerių asociacijos suvažiavimas. Fermeriai suvažiavo kartu su šeimomis.
Ji tikrai vėl neves vaikų į lauką – jie ką tik nustojo drebėti!
– Tebūnie, bet aš rezervavau kambarį, – Lileta apsidairė. – Tada liksime vestibiulyje. Krėslai prie židinio pradžiai tiks.
Atrodė, kad ponas Grynas springsta Adomo obuoliu – taip jam ir reikia.
– Eime,
