geriau, jei jis galėtų ištaisyti susidariusią padėtį.
– Šios įstaigos šeimininkas. Ar yra kokių problemų?
– Išties yra, pone… – Lilė mostelėjo ranka, nes vyras nematė reikalo prisistatyti. – Mano rezervuotas kambarys atiduotas kitiems. Anot pono Gryno, mes su vaikais turime eiti laukan, į mirtiną šaltį.
– Vyksta fermerių asociacijos suvažiavimas. Visame mieste išgraibstyti kambariai.
– Aš jį rezervavau.
– Suprantu jūsų nepasitenkinimą, ponia. Leiskite minutėlę pagalvoti, – viešbučio savininkas susiraukė ir ėmė nykščiu ir smiliumi sukti ūsą. – Dar yra ponia Ohara. Ji gali turėti laisvą kambarį.
Kažkodėl pono Gryno akys pasidarė apskritos it monetos.
– Puiku, turės tikti, – jeigu ne, ji grįžusi vėl įsikurs šiame vestibiulyje. – Ir kur man rasti tą ponią Oharą?
– Už kelių gatvių šiaurės kryptimi bus smuklė. Pasukite dešinėn ir paeikite dar tris kvartalus – atsidursite miestelio pakrašty. Tikrai rasite – tai vienintelis pastatas.
Ji mieliau nesivestų vaikų pro smuklę, bet ką darysi.
Lileta tvirčiau susupo į antklodę Merę. Džesis paėmė krepšius.
– Perduokite mano linkėjimus poniai Oharai, – jai vedantis vaikus į pirmąjį tų metų sniegą pavymui šūktelėjo viešbučio savininkas.
– Teta Lileta, – prabilo Džesis, sulinkęs nuo sunkių krepšių, – tikiuosi, kad ponios Oharos viešbutis netoli. Taip sušalau, kad nejaučiu kojų pirštų.
– Atsargiau, Džesi. Ir sienos turi ausis.
Treisis atplėšė privačios Klarko Klarklio bibliotekos duris, įvirto vidun ir koja uždarė duris.
Nuo šalčio negelbėjo net paltas; vyras drebėdamas pažėrė knygų nešulį ant stalo, jos netvarkingai pakriko. Ant šūsnies viršaus jis numetė sulaužytus akinius.
Paprastai būtų pakūręs didįjį židinį, kuris užėmė didžiąją dalį sienos už jo rašomojo stalo, bet ne šią popietę. Už lango krito sniegas, sulig kiekviena minute vis smarkiau, o jam reikėjo nusigauti į Hanisprio psichiatrijos ligoninę.
Jis neabejojo, kad darbuotojai nė kojos nekels iš savo šiltų kambarių pasirūpinti pacientų patogumu. Senajam Klarkliui teks vėl nerti į šaltį.
Per ilgus metus, dirbdamas žurnalistu šeimos laikraštyje ir užsiimdamas tyrimais, Treisis atskleidė krūvą bjaurių paslapčių. Hanisprio psichiatrijos ligoninėje kiūtojo vienos baisiausių. Tai dvokianti korupcijos skylė. Kuo daugiau jis krapštėsi, tuo labiau stiprėjo ryžtas atskleisti joje daromus piktus darbus.
Eiliniam prašalaičiui Hanispris panėšėjo į kurortą, kuriame pailsėti renkasi turtingieji. Sodai buvo puoselėjami, viduje spindėjo marmuriniai laiptai. Brangaus medžio grindys švytėjo vaško sluoksniais.
Tiesa, kurią jis atkasė, nedavė Treisiui ramybės. Išblizgintos grindys ir spindintis marmuras tebuvo fasadas. Hanisprio psichiatrijos ligoninė turtingų šeimų atstumtiems giminaičiams buvo lyg kalėjimas. Daugelis jų, kaip kad galvojo Treisis, išvis nesirgo jokia psichikos liga.
Jo dėmesį patraukė judesys už lango. Jis galvojo būsiąs vienintelis, drįsiantis tokiu oru, šėlstant pūgai, žengti į kiemą. Priėjęs prie lango, Treisis atitraukė ploną užuolaidą.
Kokio velnio?! Palinkusi priešais vėją lentiniu takučiu traukė Lileta su savo vaikučiais. Jie jau turėjo būti įsikūrę viešbutyje!
Jis ištiesė ranką prie durų rankenos, norėdamas leistis iš paskos ir išsiaiškinti, kas nutiko.
Bet ji turi vyrą, be abejonės, puikų žmogų, kuris skubinasi jai į pagalbą. Treisiui praverstų nepamiršti, kad jis – tai ne jis, o Klarkas Klarklis.
Jeigu ji atpažins, kas jis toks, jo rašomam demaskuojančiam straipsniui gali kilti pavojus. Jeigu bus atskleista jo tikroji tapatybė, kas bus visiems tiems Hanispryje uždarytiems žmogeliams? Reikia laikytis atokiau.
Treisis lydėjo akimis Liletą, stengdamasis įžiūrėti gatvės galą, kur, be abejonės, išskėstomis rankomis laukė ponas Gordonas.
Žurnalisto prigimtis užsikabino už kažkokios smulkmenos. Tikrai nieko rimta, bet Lileta anksčiau nemėgo būti vadinama Lile. Buvo matęs, kaip ji su augiais berniūkščiais iki ristynių pešasi dėl to, kad ją taip pavadino.
Bilstelėjimas į duris atitraukė jo dėmesį ir akis nuo lango.
Atvėręs jas, įsileido snaigių sūkurį ir mažąją Sarą Vilson.
– Mažoji Sara, – Treisis uždarė jai už nugaros duris, nuo jos skrybėlaitės krašto nubraukė visą colį sniego. – Kur vaikštai tokiu oru?
– Laba diena, pone Klarkli. Atėjau pasiskolinti knygą.
Dievaži, per tokią pūgą! Sarą jis pažinojo. Devynerių metų smalsumu netveriantis kamuolėlis, o taip pat uoli skaitytoja. Jos motina buvo silpnos sveikatos, ir Sara kiek galėdama dažniau nuo tikrojo gyvenimo slėpdavosi knygose.
Klarkas Klarklis su savo biblioteka tarnavo bendruomenei, nebuvo visiškai niekam tikęs.
– Laimei, vos prieš valandą pasiėmiau naujų knygų siuntą, – Treisis nusvirduliavo prie stalo ir pačiupo vieną knygą kartu su suskaldytais akiniais. – Turiu kaip tik tinkamą tavo amžiaus mergaitei, panele Sara.
Jis atvertė ant stalo gulintį žurnalą, ir Sara jame pasirašė, pasižadėdama grąžinti knygą.
– Atnešiu tikrai greitai, – patvirtino ji.
– Palauk, kol pasitaisys oras, – kai baigs darbą ir leisis namo į Čikagą, atiduos jai tą knygą ir dar keletą kitų. – Eime, parlydėsiu tave namo.
Treisis užsimetė sunkų paltą, susirinko atrinktas naujas knygas ir paėmė Sarą už pirštinėtos rankos.
Išėjęs į lauką, uždarė duris ir dirstelėjo ton pusėn, kur su vaikais nuėjo Lileta, tačiau jų nebesimatė.
Tikriausiai susitiko su vyru – tai laimingas žmogus! Mintyse Treisis matė juodu susiglaudusius priešais traškantį židinį. Iš visos širdies linkėjo savajai Lils ir jos vyrui visa ko geriausio.
– Tau tikrai patiks šis pasakojimas, mažoji panele, – vedinas Sara, Treisis ėjo tolyn nuo Hanisprio psichiatrijos ligoninės, tačiau nieko čia nepakeisi. – Kaip tik tinkamas tavo amžiaus mergaitei.
Pagrindinė gatvė buvo tuščia, ausyse skambėjo tyla. Ją trikdė tik Liletos ir Džesio kojų šlepsėjimas lentiniu taku.
Rivervokio gyventojai išmintingai sulindo į namus. Matant iš kaminų vinguriuojančius dūmus šaltis kando dar skaudžiau. Vos už keleto jardų žmonės namuose ir sausakimšuose viešbučiuose
