sukrėtė vidinis drebulys. Vieną dieną, netrukus, jis pasirūpins, kad ši ligoninė būtų uždaryta. Ligoniams bus geriau kur nors kitur, įstaigose, kurių prižiūrėtojams rūpi pacientų savijauta.
Treisis patraukė prie plataus priebučio, sniege palikdamas pėdsakus. Veranda, nuo vieno galo iki kito pristatyta supamųjų krėslų, masino eiti artyn.
Pro langą į naktį auksine šviesa švietė židinys. Greta jo krėsle, ištiesusi kojinėtas kojas ugnies link, snūduriavo slaugė Gudju.
Vadinti ponią Gudju slauge buvo tas pats, kas vadinti pradinių klasių mokinuką profesoriumi. Iš to, ką Treisis sužinojo, moteris čia dirbo tik dėl vaizdo. Na, reikia pridurti, vakarais dar užimdavo gydytoją Merlotą.
O štai ir gerasis gydytojas, pirštų galais sėlinantis prie knarkiančios ponios Gudju ir liečiantis ten, kur džentelmenui nederėtų.
Užteks šnipinėti; jeigu Treisis nepateks vidun dabar, teks drebėti priebutyje, kol jie baigs savo neskoningą reikalą.
Jis pasibeldė į duris. Po kelių akimirkų jas pradarė slaugė Gudju; avėjo batelius, o veide šmėžavo rūgšti šypsena. Gydytojo Merloto niekur nesimatė.
– Labą vakarą, ponia Gudju. Atnešiau knygų, – Treisis žengė vidun ir sutrypė kojomis, norėdamas nusikratyti sniegą. Nusivožęs skrybėlę, pliaukštelėjo ja per šlaunį.
– Pone Klarkli! Iš tikrųjų, baikite, grindys buvo švarutėlės. Kaip manote, kam teks jas valyti?
– O kam? – Treisis kilstelėjo ant nosies akinius ir pro suskilusį stiklą įsispitrijo į grindis. – Meldžiu atleisti, slauge Gudju, nenorėjau taip priteršti.
Vyras pakratė galvą, ant grindų tekštelėjo dar keli dribsniai tirpstančio sniego.
– Jūs tikras beprotis, kad tokiu oru nešate knygas žmonėms, kurie nesupranta nė žodžio iš to, kas parašyta.
– Taip, bet esu tikras, paveiksliukai jiems patiks, – išsitraukęs knygą iš po pažasties, jis ją atvertė ir pakišo slaugei pažiūrėti. – Štai, visokiausi gyvūnėliai išdykauja vandenyje, – Treisis pervertė puslapį. – Arba rupšnoja žolytę.
– Tai tada duokit jau, – slaugė paėmė šūsnį knygų. – Pasirūpinsiu, kad iš pat ryto būtų nuneštos.
Ir taip aišku, kad neneš. Niekada nenunešdavo.
– Dėkoju. Esu tikras, kad pacientai bus dėkingi už jūsų gerumą, – Treisis papurtė pečius, drabstydamas ant grindų tirpstantį sniegą. – Ak, ir vėl meldžiu atleisti! Jeigu leisite, prieš išeidamas iššluostysiu. Netruksiu nė akimirkos.
– Pasistenkite. Jeigu nepasiskubinsit, nuo vandens ant grindų liks dėmės.
– Žinoma, ponia Gudju.
– Tuoj atnešiu skudurą, – moteris valdingai suraukė kaktą. – Nesijudinkit iš vietos.
– Ak, nė per colį. Prisiekiu.
Praėjus pusei sekundės, vos tik slaugė išėjo iš kambario, Treisis nusiavė batus ir nusivilko paltą. Nusiskubino prie stalo, kur buvo laikomas raktas nuo galinių durų, vedančių į ligonių palatas. Antrajame stalčiuje, kiek prisiminė, po viskio buteliu.
Šiąnakt ten gulėjo tik viskio butelis.
Jis skubiai grįžo atgal, įsispyrė į batus ir užsimetė paltą. Teko palūkėti visas dvi minutes, kol nešina skuduru grįžo slaugė.
Darkart pasiraukiusi, atkišo jį jam. Treisis greit susisuko. Praras šiek tiek laiko, kol sugalvos, kaip patekti į pacientų fligelį.
Išėjęs jis patraukė prie vartų, jeigu kas kartais būtų žiūrėjęs, paskui palei mūrinę sieną nusėlino iki pastato galo.
Pirmiausia sustojo ties malkų stirta. Nereikalingus akinius įsibruko kišenėn. Prisirinkęs glėbį malkų, ėmė jas krauti po langu, kurio skląstis, žinojo, buvo sugadintas.
Bėda ta, kad iki lango aštuonios pėdos, o prisnigo vos per vieną. Nors pakilti per septynias pėdas nebūtų sunku, tuo pačiu metu dar ir atidaryti langą bus neįmanoma.
Vienintelė išeitis buvo sukrauti po langu malkas, užsiropšti ant krūvos ir atsidaryti langą. Paskui jis galės įlįsti vidun, prasidaryti galines duris ir susinešti malkas arba reikės susimesti malkas pro atvirą langą ir tada įlipti pačiam. Sumėtyti malkas kainuos daugiau pastangų, bet eidamas pro duris užtruktų ilgiau.
Kadangi įnamiai viduje tikriausiai tirtėjo nuo šalčio, jis nusprendė malkas sumesti.
Prireikė dvidešimties minučių, bet Treisis nesibaimino, kad bus aptiktas. Ligoniais čia rūpinamasi tada, kai prisimenama, juolab ne naktį, ligoninėje budint tik Gudju ir Merlotui. Treisis iš patirties žinojo, kad nuo septintos iki devintos valandos tiedu kažkur prapuldavo.
Dabar buvo dešimt po septintos, tad Treisis turėjo laiko iki valiai.
Prisirinkęs glėbį malkų, nunešė jas į senosios ponios Merfi kambarį. Durys iš lauko buvo užsklęstos, kad ji negalėtų išeiti.
Atidaręs duris, jis įžengė vidun.
– Labas vakaras, ponia Merfi, – senutė gulėjo lovoje ir susirietusi drebėjo po plona nešvaria antklode.
Matant, kaip aplaidžiai su ja elgiamasi, Treisio širdyje suliepsnojo pyktis. Kadangi moteris buvo jau netvirtos sveikatos ir užmarši, artimieji už jos priežiūrą ligoninėje kas mėnesį Aldenui Hanispriui mokėjo didžiulius pinigus. Matyt, nenutuokė, kokiomis sąlygomis gyvena senolė.
Tyrimas atskleidė graudžią tiesą: šeimos nariai ir draugai galėjo lankyti ligonius tik iš anksto sutartu laiku. Likus valandai iki vizito, ligonis būdavo perkeliamas į prabangų kambarį, kuriame išbūdavo visą laiką, kol viešėdavo svečiai. Jeigu kuris ir pasiskųsdavo lankytojams, ką gi – jie juk serga psichikos ligomis. Kas patikės jų, o ne gydytojo žodžiu?
Melagystės ir paslaptys temdė šiuos koridorius tarytum šešėliai. Greitai Treisis turės visus reikalingus įrodymus, ir tiesa apie Hanisprį bus atskleista.
Treisis užkūrė židinį senutės kambaryje ir palaukė, kol ugnis įsidegs.
– Labos nakties, ponia Merfi. Netrukus vėl jus aplankysiu.
Žila galva po apklotu linktelėjo.
– Kaip vaiduoklis, jūs labai rūpestingas jaunuolis. Užjaučiu, kad teko tokiam jaunam numirti.
Jis daugybę kartų jai sakė, kad nėra vaiduoklis, bet ji neprisiminė, ir tai tik į naudą. Nepaaiškinamai užkurtus židinius ir netikėtai atsiradusį maistą galima nesunkiai priskirti antgamtinėms jėgoms.
Greičiau nei per valandą jis atnešė šilumą į visus kambarius, išskyrus vieną. Jo durys neturėjo skląsčio. Vidun patekti neleido sunki spyna.
Smalsioji jo pusė nekantravo sužinoti, kas ten. Jam buvo tekę girdėti pasakojimų apie kitas įstaigas,
