akys. Kvaila – ji juk buvo labai atsargi.
Prieš kokį kvartalą ją išgąsdino atitraukiama užuolaida. Liletos aiktelėjimas vos nepažadino prie krūtinės miegančios mažosios Merės.
– Viskas gerai, tetute Lileta, – nuramino Džesis. – Ten tikriausiai ponas Klarklis. Ant ženklo viršum durų parašyta, kad čia jo biblioteka.
– Kas gi daugiau dėliotų knygas abėcėlės tvarka – logiška, kad ponas Klarklis bibliotekininkas, – kažkodėl, žinant, kad jis stebi, jai nepasidarė neramu. Juokinga, nes pastarąsias dvi savaites ji gyveno vengdama žmonių, kurie pernelyg įdėmiai nužiūrinėjo jos šeimynėlę.
– Džesi, nepamiršk vadinti mane mama. Gali kas nors nugirsti.
– Dėdė Aldenas nevažiuos į Rivervokį, – Džesis pasitaisė po pažastimi lagaminėlį. – Pernelyg bijo vaiduoklių.
Tiesa, Aldenas Hanispris nepaprastai jų bijojo. Tikriausiai tik tai ir išsaugojo jos sesers gyvybę. Jei jis nebūtų buvęs toks niekingas bailys, galėjo nužudyti Betanę; dabar gi pasitenkino uždaręs ją į savo psichiatrijos ligoninę, kur, kaip buvo kalbama, vaidenasi.
Visgi, nors Aldenas Foldžeris Hanispris ir bailys, tai nereiškia, kad jis nėra pavojingas.
Pavojingas ir godžiai geidžiantis jų palikimo. Jis buvo galingas dukterėčios ir sūnėno priešas.
– Jis gali atsiųsti ką nors kitą, – Lileta sustojo, pirštais suėmusi kilstelėjo sūnėno smakrelį ir pažvelgė jam į akis. – Bet aš jus apginsiu, prisiekiu. Tik, Džesi, turime būti labai atsargūs. Žiūrėk, ką kalbi, ir nepasitikėk niekuo kitu, tik manimi.
– Norėčiau, kad būtų gyvas tėtis. Dėdė Aldenas tada mums nieko nepadarytų.
– Aš irgi to norėčiau, – Lileta paglostė šaltą berniuko skruostą. Praėjo vos šeši mėnesiai nuo vaiko tėvo mirties. Pernelyg mažai, kad Džesis liautųsi ašaroti. – Bet jis mato mus iš dangaus, aš tuo tikra.
– Kaip manai, ar iš ten jis gali padėti mums ištraukti mamą iš psichiatrijos ligoninės?
– Jei tik gali, žinai, kad padės, o jeigu ne, galbūt atsiųs ką nors kitą, kas galės mums padėti.
Ji neįsivaizdavo, kas tai galėtų būti, nes nedrįso tiek atsiverti kitiems žmonėms. Džesiui to nesakys, tačiau būtent jai teks sugalvoti, kaip ištraukti Betanę iš Hanisprio.
– Viskas bus gerai, Džesi, tik tu nesikrimsk, – Lileta perkėlė mažylę ant kitos rankos. Metukų mergytė buvo lengvutė, bet ir nuo to svorio Liletai įskaudo nugara. – Geriau pasiskubinkime pas ponią Oharą, kol nesušalom į ragą.
– Gerai, mam, – Džesis plačiais žingsniais leidosi į priekį.
Jeigu svainis išties iš aukštybių juos stebi, kaip ji tvirtai tikėjo, jis didžiuotųsi savo vieninteliu sūnumi. Džesis buvo drąsus ir protingas berniukas.
Šlovė šventiesiems, jie jau beveik pasiekė smuklę, vadinasi, iki prieglobsčio liko vos keli kvartalai.
– Džesi, eik šalia manęs.
Smuklėse dedasi tokie dalykai, kokių dešimtmečiui nedera matyti. Prireiktų smarkesnės pūgos negu ši, kad nedorovingi vyrai ir palaido elgesio moterys atsisakytų savo pramogų.
Nepaisant šalčio, smuklės durys buvo praviros, kad išeitų kvapą gniaužiantys dūmai. Jeigu būtų Liletos valia, Džesis niekada neišvystų apnuogintų krūtinių ir į jas akimis spiginančių vyrų.
– Kai eisime pro smuklės duris, kietai užsimerk.
– Klausau, ponia, – sutiko berniukas, bet jo veidu praskriejo šypsena. Ir ar tik jis nebuvo truputėlį prasimerkęs?
Kad ir kaip būtų, geriau šypsena negu ašaros. Su paauglystės maištu teks tvarkytis pačiai Betanei, kai jie ją išlaisvins.
Kai ji vėl bus tetulė Lileta, kuri gali iki valiai lepinti ir glėbesčiuoti vaikus, viskas ir vėl bus gerai.
Jie vos spėjo žengti keletą žingsnių už smuklės kampo, kai užkaukė vėjas. Šaltis gėlė net per vilnonius paltus. Per miegus suniurnėjo Merė. Lileta nebevaliojo sulaukti, kada baigsis tie trys kvartalai, už kurių gyvena ponia Ohara.
Per sūkuriuojantį sniegą darėsi sunku ką nors įžiūrėti.
Pačiu laiku Lileta tolumoje pamatė namą.
– Štai ten, Džesi, – mostelėjo ji per baltas ūkanas.
Dar po akimirkos pasimatė prieangis. Pastogėje kabojo raudonas žibintas.
Negali būti! Viešbučio savininkas juk nebūtų jos čia siuntęs… Galbūt poniai Oharai tiesiog patinka raudoni žibintai?..
Jai neliko nieko kito, kaip pabelsti į duris. Vaikai šaltyje ilgiau neištvers. Pačios Liletos kojos virto į ledo gabalus.
Po trečiojo bilstelėjimo durys atsivėrė. Iš vidaus sklido blausi šviesa ir šiluma.
– Kuo galiu padėti, poniute? Ar pasiklydote? Dar tokiu oru!
Džesis nesivargino slėpti šypsenos ar prisimerkti. Matyt, moteris beveik purpuriniais plaukais, raudonais kaip klouno skruostais ir juodai apvestomis akimis jį apakino. O gal veikiau akys iš nuostabos išsprogo išvydus apnuogintą krūtinę.
– Ne, nepaklydome, – paėmusi Džesį už peties, Lileta pasuko jį gatvės pusėn. – Rivervokio viešbučio savininkas atidavė kitiems svečiams mano kambarį ir liepė kreiptis į jus.
Ponui viešbučio savininkui toks pasityčiojimas iš jos ir ponios Oharos dar atsirūgs. Tai ne paskutinis kartas, kai jiedviem tenka matytis.
– Retsykiais nuomoju kambarius viršuje. Bet čia tikrai ne vieta jums su vaikais. Taip nedera. Labai apgailestauju.
– Suprantu, ponia Ohara. Rasime kitą vietą.
– Nuoširdžiai tikiuosi. Nevaryčiau jūsų, bet vaikai…
Taip, vaikai… Lileta nusivedė Džesį laiptais žemyn. Dar šiandien jie primins apie save viešbučio savininkui.
Antras skyrius
Treisis pravėrė Hanisprio psichiatrijos ligoninės, kuri buvo įkurdinta mylia už miesto, vartus ir įėjo vidun.
Regis, nei gydytojas Merlotas, nei slaugė Gudju nepanoro tokiu oru kišti nosies laukan ir užrakinti duris. Treisiui pasisekė – nereikėjo lipti per ligoninės teritoriją supančią aukštą akmeninę sieną.
Ligoninės kiemas panėšėjo į žiemos žaidimų aikštelę. Baltutėlis sniegas dengė viską it žėrinti antklodė. Pūgai išsikvėpus, pasirodė mėnulis, kurio šviesoje sniegas spindėjo, bet vis tiek šaltomis adatėlėmis badė vėjas.
Nieko nežinantiesiems, o tai reiškia, beveik visiems, kol Treisis neatskleidė tiesos, Hanispris atrodė maloni vieta gydytis
