esi beviltiška.
– Tu – taip pat.
Jos išnešė salotas ir kelios valandos praslinko saulės šviesos, baltojo vyno ir juoko migloje. Endžė nusispyrė batus, atsilošė ir klausėsi aplinkui kalbančių žmonių, kartkartėmis įterpdama vieną kitą komentarą, buvo laiminga galėdama stebėti Bilę darant tai, ką ji mokėjo geriausiai – spindėti, žibėti ir švytėti.
Atėjus laikui valgyti desertą Maiklas atnešė didžiulę baltą dėžę, ant kurios puikavosi Bilės mėgstamiausios kepyklos logotipas, milžinišką šokolado ir kavos putėsių tortą pasitiko nuostabos šūksniai.
Endžė rankinėje sužvejojo nedidelę dėžutę ir su šypsena įteikė draugei.
– Šis tas tavo kolekcijai.
– Tu mane lepini, bet aš neatsisakysiu, – tarė Bilė.
Endžė stebėjo, kaip Bilė pakelia dangtelį ir atidengia subtilų juodųjų perlų vėrinį, perlai buvo sukabinti ant rankomis apdirbtos auksinės vielos, o ši susukta į grakščias neįtikėtinas spirales. Kaip ir kiekvieną kartą pristatydama naują dirbinį, pilvo gilumoje Endžė juto neramų dilgčiojimą. Po dešimties profesionalios juvelyrės darbo metų ji susitaikė su mintimi, kad ta trumpa nepasitikėjimo savimi akimirka tikriausiai niekada nedings.
Iš dalies tai buvo būtina jos amatui.
– Ak, Endže, – Bilė prispaudė ranką prie krūtinės, ji neišleido iš akių vėrinio. – Jis toks gražus… Net neturiu žodžių. Tu pranokai pati save. Dieve mano.
Endžė patenkinta nusišypsojo ir apkabino draugę, kai ši pašoko ir apibėgusi stalą puolė jai į glėbį.
– Myliu tave, mieloji. Su gimimo diena, – tarė Endžė taip tyliai, kad išgirstų tik jos draugė.
– Aš taip pat tave myliu, ištįsėle. Tu talentinga akiplėša. Visada jį branginsiu, prisiekiu.
Endžė pamatė, kaip atsitraukusios Bilės akyse atsispindėjo bendri jų prisiminimai – metai, praleisti internate, jų padarytos klaidos, didžiausi pakilimai ir nuosmukiai. Netikėtai akyse sužibo sentimentalumo kupinos ašaros, ji greitai sumirksėjo.
Bilė taip pat šniurkštelėjo nosį.
– Gal jums atnešti servetėlių? – sausai paklausė Maiklas.
– Nejau nematai, mes išgyvename intymią moteriškos romantikos akimirką, – tarė Bilė.
Visi nusijuokė ir akimirka pranyko. Endžė padėjo nukraustyti stalą, o Bilė su vaikais žaidė gaudynes, jie lakstė po kiemą tol, kol užduso. Endžė dėjo indus į indaplovę ir šypsojosi girdėdama Bilę skundžiantis, kad netrukus jai teks atsisakyti tokių žaidimų kaip gaudynės, juk ji jau trisdešimt dvejų metų dama. Endžė skalavo salotų dubenį, kai Bilė grįžo į namą, įraudusiais skruostais, rankomis įsirėmusi į šonus ji bandė atgauti kvapą.
– Oho, kaip tu nusiplūkei, byranti seniena, – tarė Endžė, kol jos draugė siekė paimti stiklinę iš lentynos.
– Nesijuok. Tavo gimtadienis irgi artėja, – atsakė Bilė.
Ji buvo uždususi ir šypsena dingo iš Endžės veido.
– Ar tau viskas gerai?
– Taip. Man tik reikia šiek tiek vandens, – tačiau kol Bilė pylė vandenį į stiklinę, jos ranka drebėjo.
– Gal norėtum prisėsti?
Ji tik nekantriai numojo ranka, žengdama šalin su gėrimu.
– Man viskas gerai.
Endžė gūžtelėjo pečiais ir grįžo prie salotų dubens. Dūžtančio stiklo garsas iškart privertė ją atsisukti. Ji dar spėjo pamatyti, kaip Bilė prispaudžia rankas prie krūtinės ir susmunka ant kelių, pasigirdo duslus atsitrenkiančio į medį kaulo garsas.
– Skauda, – išspaudė Bilė, pirštus suleisdama į krūtinę.
Tada ji be sąmonės griuvo ant žemės, jos kūnas buvo atsipalaidavęs ir be gyvybės žymių.
Endžė paleido salotų dubenį ir šis sudužo kriauklėje.
– Maiklai! – sušuko ji. Basomis kojomis slidinėdama grindimis ji apibėgo stalą. Puolė ant kelių šalia išblyškusio nejudraus Bilės kūno kaip tik tada, kai tarpduryje pasirodė Maiklas.
– Kas nutiko? – paklausė jis šaltu perbalusiu veidu išvydęs žmonos kūną ant grindų.
– Nežinau. Nežinau. Kviesk greitąją.
1
Po dešimties mėnesių.
Jau pažįstamas sunkumas užgulė Endžę sustojus prie Bilės namo. Kiekvieną kartą čia atvykus mintyse regėjo vis tą patį vaizdą – mirksintys raudoni ir mėlyni greitosios pagalbos švyturėliai, atsispindintys ant tinkuotų namo sienų, ant šaligatvio besibūriuojantys išsigandę kaimynai, pernelyg ramus Bilės kūnas skubiai gabenamas į greitosios pagalbos automobilį ir medicinos darbuotojų komanda, karštligiškai kovojanti dėl jos gyvybės.
Endžė paėmė rankinę ir krepšį, kuriame buvo sudėtos Niujorke pirktos dovanos, tada žingsniuodama takeliu pastebėjo laiškų perpildytą dėžutę. Veją seniai reikėjo nupjauti.
Prie įėjimo gulėjo krūva išmėtytų batų – dvi poros vaikiškų botų ir suaugusiojo sportbačiai. Ji spustelėjo durų skambutį, pažiūrėjo į laikrodį.
Atrodė, kad praėjo nemažai laiko, kol kitoje durų pusėje pasigirdo žingsniai. Jas skubiai atidarė Maiklas, kurio bruožus pridengė durų tinkliukas.
– Endže, – jo balsas buvo nustebęs, nors prieš tris dienas ji pranešė elektroniniu paštu, kad grįžusi namo užsuks aplankyti jo ir vaikų.
– Ei! Seniai matytas, – lengvai tarė ji.
Jis pasitrynė veidą.
– Atleisk, pamiršau, jog sakei, kad atvyksti, – jis atvėrė tinklines duris. – Užeik.
Jo plaukai buvo ilgesni nei prieš šešias savaites, kai ji išskrido, žandikaulis apaugęs tamsiais šeriais. Jis dėvėjo džinsus ir sportinius marškinėlius, jie kabėjo tarsi ant pakabos.
– Kaip tu? – paklausė ji bučiuodama jam skruostą.
– Šiaip ne taip verčiamės, – jo žvilgsnis nuslydo nuo jos ir jis žengė atgal, ranka parodydamas sekti jį koridoriumi į virtuvę. – Kaip Niujorkas?
– Geras. Judrus. Karštas ir beprotiškas, – ji išvyko pasimokyti iš amerikietės juvelyrės ir pristatyti savo darbų nedidelėje meno galerijoje Grynvičo miestelyje. Išvyko norėdama pabėgti ir ištraukti save iš gedulo.
Sumirksėjo patekusi į prietemoje skendinčią
