žvilgtelėjo į ją ir vangiai nusišypsojo, tada vėl nukreipė dėmesį į filmą. Ji apžvelgė stirtomis sustatytas knygų krūvas ant žemės, nešvarias lėkštes ant kavos staliuko, drabužius ant sofos.
– Eva turėtų greit grįžti. Po mokyklos ji nuėjo pas draugę, – tarė Maiklas. – Norėtum kavos?
Ji grįžo į virtuvę, žvilgsnis slydo nuo indų krūvos kriauklėje iki kukurūzų dribsnių dėžių ir kitokio maisto, išrikiuoto ant baro virtuvės vidury. Popieriaus lapai buvo sustumti į netvarkingą šūsnį, ant vienos iš kėdžių pavojingai pasviręs gulėjo perpildytas skalbinių krepšys. Viskas buvo apdulkėję ir nešvaru.
– Kava būtų puiku, – lėtai ištarė ji.
Namas atrodė taip pat kaip tada, kai ji lankėsi čia prieš išskrisdama į Niujorką, tik tada jis nesukėlė tokio įspūdžio kaip dabar. Tada ji kalbėjosi su Maiklu tarp indų ir skalbinių ir nepastebėjo prietemos, netvarkos bei jo liesumo. Tuomet tai buvo įprastas vaizdas, prie kurio ji priprato per tuos kelis mėnesius po Bilės mirties, kai kiek galėdama mėgino padėti Maiklui.
Šiandien ji išvydo viską: netvarką, blausias Maiklo akis, apleistumo ir bejėgiškumo jausmą, ją pervėrė aiškus suvokimas, kad šie namai skendi ne gedule, o pamažu garma krizės link.
Stebint Maiklo pastangas paruošti kavą jai suspaudė krūtinę. Iki gyvenimo pabaigos ji prisimins jo žvilgsnį ligoninėje tą baisią dieną, nuo greitosios jos automobilis neatsiliko nė per sprindį. Jis sėdėjo nedideliame kambaryje, alkūnės įremtos į kelius, galva ilsėjosi paguldyta ant rankų. Ji stabtelėjo tarpduryje, ištarė jo vardą. Kai jis pakėlė akis, jose atsispindėjęs sielvartas ir tuštuma pasakė viską, ką ji turėjo žinoti. Tos akimirkos prisiminimas – jos paskutinės vilties žlugimas, kad galbūt jiems pavyks išgelbėti Bilę nuo šio katastrofiško įvykio – vis dar buvo skaudus ir gyvas, tačiau ji žinojo, kad jos netektis, palyginti su Maiklo, buvo niekas.
Jis ją taip mylėjo. Ji buvo jo pasaulio centras ir mirė gerokai per anksti. Nejaugi reikėjo stebėtis, kad jam sunku susiimti ir judėti pirmyn?
Ji nurijo emocijų gumulą ir nuo kėdės nukėlė krepšį, kad galėtų atsisėsti.
– Kaip praėjo paroda? – paklausė Maiklas stumtelėdamas link jos kavos puodelį, pripildytą ligi kraštų.
– Manau, gerai. Bet ten tokia didelė konkurencija, kad daug nesitikiu.
– Tavo darbai puikūs. Turėtum tikėtis.
Ji neabejojo Maiklo žodžių nuoširdumu, tačiau bejausmis balsas tik dar kartą parodė, kad jame nėra gyvybės. Po Bilės mirties jis pasiėmė metų trukmės atostogas darbe, kad vaikams suteiktų šiek tiek stabilumo. Buvo vienas iš trijų lygiaverčių partnerių architektūros firmoje, todėl galėjo sau tai leisti. Tuo metu Endžė sveikino tokį jo sprendimą, tačiau šios šešios savaitės leido jai pažvelgti į viską iš kitos perspektyvos ir ji nebuvo tokia tikra.
– Ar išvykusi ką nors praleidau?
Maiklas trūktelėjo pečiais.
– Pavyzdžiui, ką?
– Eva kalbėjo norinti vėl lankyti baleto pamokas. Kaip jai sekėsi?
– Ji persigalvojo.
– Bet ji atrodė tokia užsidegusi.
Jis vėl gūžtelėjo.
– Žinai, kokie tie vaikai.
Nespėjus jai užduoti daugiau klausimų per namą nuaidėjo durų skambutis.
– Tai ji.
Jis nuėjo atidaryti durų. Negalėdama susivaldyti ji nuslydo nuo kėdės ir nužingsniavo link nešvarių indų stirtos. Indų plovyklė buvo pilna švarių indų ir ji ėmė dėlioti juos į lentynas. Bilės virtuvė jai buvo pažįstama lyg jos pačios ir ji spėjo ištuštinti viršutinę plovyklės lentyną, kol Maiklas grįžo, o jam iš paskos atsekė Eva.
– Ei, mieloji, – tarė Endžė čiupdama Evą į glėbį, – aš taip tavęs pasiilgau.
Evos rankos suspaudė ją su neįtikėtina jėga, veidas įsikniaubė į krūtinę.
– Aš taip pat tavęs pasiilgau, tetule Endže.
Endžė perbraukė ranka per jos plaukus ir stipriai suspaudė. Ji sutiko Maiklo žvilgsnį virš dukros galvos ir švelniai užjaučiamai šyptelėjo. Jis jai neatsakė, tik numetė Evos mokyklinę kuprinę ant stalo ir nuėjo prie šaldytuvo.
– Kaip sekėsi mokykloje? – paklausė Endžė, užkišdama už Evos ausies garbaną.
– Neblogai. Tėti, šiandien gavau kvietimą į Imodženos gimtadienį. Tai bus fėjų vakarėlis. Ar galiu eiti?
– Kada jis vyks? – Maiklas ant stalo krovė produktus – morkas, cukinijas, svogūnus.
– Ne šį savaitgalį, regis, kitą. – Iš uniformos kišenės Eva ištraukė suglamžytą kvietimą.
Jis skubiai perbėgo per jį akimis.
– Gerai. Primink man, kad iki tol nuvežčiau tave nupirkti dovanos.
– Gerai, priminsiu. Be to, paliksiu kvietimą štai čia, – ji reikšmingai pažvelgė į tėtį prieš pritvirtindama lapelį su magnetu prie šaldytuvo durų. – Matai? Jis štai čia.
– Taip, supratau, Eva, – jo balse skambėjo nekantrumas, tačiau jis buvo vos juntamas. Endžė kiek susirūpinusi stebėjo jį.
Maiklas ėmė tarkuoti morką. Tarsi pajutęs jos susirūpinimą pažvelgė į viršų.
– Pasiliksi vakarienės?
– Žinoma. Ačiū. Gal galiu kuo nors padėti?
– Ne. Čia tik spagečiai, nieko įmantraus.
Eva suaimanavo:
– Tik ne spagečiai, ir vėl.
Maiklas nekreipė dėmesio į dukters skundus ir pripylė puodą vandens. Endžė pajuto, kaip kažkas ties keliais trūkteli jos džinsus ir pasižiūrėjusi žemyn išvydo į ją spoksantį Čarlį.
– Aukštyn, aukštyn! – tarė jis iškėlęs rankas.
Buvo akivaizdu, kad Kung fu Pandos linksmybės baigėsi.
Endžė pasilenkė jo pakelti ir sodindama ant rankų pajuto pilnų sauskelnių kvapą.
– Oho. Kažkas sunkiai dirbo, – ji kilstelėjo jo marškinėlius ir atitraukė sauskelnes nuo nugaros, kad visiškai įsitikintų. Tai, ką ji pamatė, jos nesužavėjo.
Maiklas kilstelėjo antakius.
– Jas reikia pakeisti?
– Taip.
– Aišku, – jis
