style="font-size:15px;"> – Gal gali pasekti man pasaką?
– Tau reikia miegoti, Eva.
Jo duktė buvo naktinė pelėda, išsiblaškymo ir gumos tempimo meistrė. Jeigu jis leistų, ji pusę nakties reikalautų istorijų ir viso kito, kas kuo ilgiau atitrauktų jos galvą nuo pagalvės.
– Na gerai, – jos balse buvo justi nusivylimas, tarsi nuovargis nuo visko, ir jis nesusilaikė nenusišypsojęs.
Jis pabučiavo jai viršugalvį.
– Saldžių sapnų, ramių blusų, kad nekąstų kūno jūsų.
Timptelėjo antklodę, kad uždengtų jos pečius. Jau ruošėsi stotis, kai Evos ranka šovė į viršų ir sučiupo jam už megztinio.
– Tu nepamirši apie Imodženos gimtadienį, kaip pamiršai apie filmus ir važinėjimąsi riedučiais? – paklausė ji įsmeigusi akis jam į veidą.
Vyras susiraukė.
– Kokį filmą?
– Sakei, nusivesi pasižiūrėti naujojo Maili Sairus filmo. Taip pat kalbėjai, kad nuveši mane pasivažinėti kartu su klase.
Jam vos neišsprūdo, kad jis neįsivaizduoja, apie ką ji kalbanti, tada netikėtai grįžo prisiminimas, aiškus kaip dieną. Meilikaujanti ir maldaujanti Eva tarsi maldai priešais save sudėjusi rankas prisiekė, kad atliks visas savo pareigas, jam nereikės net priminti, jei tik jis „prašau, prašau, labai prašau“ nusives ją į filmą. Jis sutiko, negalėdamas atsakyti nieko, kas suteiktų jai malonumą.
O tada pamiršo ištesėti pažadą.
Pirmiausia ir svarbiausia, ko jiems reikia, kad tu būtum visavertis žmogus, Maiklai.
Endžės žodžiams aidint galvoje, kaltės karštis ėmė lipti jo kaklu link veido. Visą savo dėmesį jis skyrė gynybai ir pykčiui, tad taip ir neišgirdo, ką ji jam sakė, tačiau buvo neįmanoma nematyti nerimo didelėse rudose dukters akyse.
– Atleisk man, kad užmiršau, mieloji. Pastaruoju metu turėjau nemažai rūpesčių.
– Žinau, tėveli. Tu ilgiesi mamytės?
– Taip. Tačiau tai nepateisina to, kad tave nuvyliau. Prižadu nepamiršti Imodženos gimtadienio, gerai? Įrašysime jį kalendoriuje.
– Paprašiau tetulės Endžės, kad tau taip pat primintų.
Maiklas krūptelėjo. Nenuostabu, kad Endžė jautė pareigą kažką pasakyti.
– Gera mintis. Galbūt dar spėsime tą filmą pamatyti šį savaitgalį?
– Jo jau neberodo.
– Tada pažiūrėsime jį, kai išleis DVD. Praleisime vakarą su spragėsiais ir viskuo kitu. Gerai?
– Gerai. Ačiū, tėti.
Jis dar kartą pabučiavo ją į viršugalvį ir prieš išeidamas iš kambario palaukė, kol mergaitė įsitaisys po antklode.
Nužingsniavęs į savo kambarį atsisėdo lovos galūgalyje. Patrynė veidą rankomis, buvo pervargęs. Nuolatinė būsena po Bilės mirties. Mąstė apie tai, ką pasakė Endžė, ir Evos nerimą.
Reikėjo susiimti.
Po Bilės mirties praėjo dešimt mėnesių, jam reikėjo baigti sielotis ir pradėti normaliai gyventi – jei ne dėl savęs, tai dėl vaikų. Maili Sairus filmas nebuvo jo pirmasis susimovimas.
Praėjusią savaitę jis pabudo, užsitempė džinsus ir marškinėlius, paruošė Evai pietus ir pastatė jos kuprinę prie durų paruoštą mokyklos maratonui. Ištempė ją iš lovos ir aprengė uniforma, mašinoje saugos diržais prisegė Čarlį. Tai buvo jų rytinė programa, kurią jis atlikdavo nesusimąstydamas vieną dieną po kitos. Tik išsukęs į gatvę ir išgirdęs žinių pranešimą suprato, kad yra šeštadienis. Jeigu pabandytų panagrinėti kelis pastaruosius mėnesius, be abejonės, prisimintų daugybę panašių pavyzdžių. Kaip Endžė tai pavadino? Nevisavertišku gyvenimu.
Taikliai pasakyta, nes jis ir pats jautėsi nevisaverčiu žmogumi. Tarsi kartu su Bile būtų praradęs svarbiausią savo dalį. Visada buvo pernelyg tylus, intravertiškas, pernelyg linkęs paklysti savo paties galvoje ir darbe, bet Bilė ištraukė jį į pasaulį ir privertė įsitraukti ir gyventi taip, lyg tai būtų be galo svarbu. Tarsi kiekviena akimirka būtų neįkainojama.
Tačiau Bilės jau nebėra. O jis vis dar čia, kaip ir vaikai.
Gyvenimas ėjo į priekį.
Jis nušoko nuo lovos ir nuėjo į vonią valytis dantų.
Reikėjo permainų, reikėjo padaryti kažką, kas viską išjudintų. Pagalvojo apie Endžės pasiūlymą anksčiau grįžti į darbą ir prisivertė įvertinti jį tarsi realų variantą, nors pirmoji reakcija buvo atmetimas, kaip ir visko kito, ką ji sakė.
Pasiėmė metus atostogų, norėjo, kad po Bilės mirties vaikai jaustų nenutrūkstamą priežiūrą. Ji nedirbo, todėl buvo vienintelė jų prižiūrėtoja, dėl didžiulio atstumo nei Bilė, nei jis neturėjo artimųjų, kurie būtų galėję jiems padėti – Bilės šeima gyveno Anglijoje, o jo – Perte, už tūkstančio mylių ir vienos laiko juostos. Atrodė, kad dvylika mėnesių, deja, nebus pakankamas laiko tarpas užlopyti skylę, atsiradusią po Bilės netekties, tačiau paaiškėjo, kad vaikai sugeba daug geriau prisitaikyti, nei jam iš pradžių atrodė.
Negali sakyti, kad jų nepaveikė motinos mirtis – paveikė, ir tai visą laiką atsispindėjo smulkiausiuose dalykuose, tačiau jiems daug geriau sekėsi gyventi dabartyje nei jam.
Jam reikėjo šios pertraukos daug labiau nei jiems. Pirmosiomis dienomis jis buvo sugniuždytas, tarsi kontuzytas kareivis, ir jų įprastoje kasdienybėje bei uždarame buitiniame gyvenime rado kažką paguodžiančio ir raminamo – tai buvo tarsi koma, laukimo būsena, kurią jis patyrė tam, kad išgyventų.
Tačiau neužteko išgyventi, ypač kai jis nuvylė vaikus. Jie nusipelnė daugiau. Reikėjo ištrūkti iš šio apgailėtino išgyvenimo etapo.
Tai atrodė neįmanoma žvelgiant iš ten, kur jis dabar buvo.
Jis įsižiūrėjo į save veidrodyje – suveltus plaukus, kaulėtus bruožus ir šeriais apaugusius skruostikaulius.
Laikas nestovėjo vietoje, tad neturėtų ir jis. Rytoj paskambins firmos partneriams ir pakalbės apie grįžimą anksčiau. Tada pradės iš pagrindų tvarkyti namus – tiesiogine ir netiesiogine prasme.
Buvo sunku vien apie tai pagalvoti.
Prakeikimas, Endže. Kodėl negalėjai paprasčiausiai palikti manęs ramybėje?
Pats žinojo atsakymą – nes ji buvo draugė ir jis pakankamai jai rūpėjo, kad priimtų sudėtingą sprendimą ir įsikištų, nors ir žinojo, kad už tai nebus padėkota.
Į rytojaus darbų sąrašą reikėjo įtraukti ir atsiprašymą.
Jis susitvarkė, tada nusimetė drabužius
