tiek atslūgo.
Vargšas Maiklas. Ir vargšė Eva su Čarliu.
– Ką tu darai, Endže? – paklausė jis šviesiu vaikišku balseliu, žiūrėdamas plačiai atmerktomis smalsiomis akimis.
– Įleidžiu šiek tiek saulės šviesos, mažoji beždžionėle.
Ji paguldė Čarlį ant vystymo staliuko, nutraukė jo džinsus. Numovė nešvarias sauskelnes ir įmetė į šiukšlių kibirą.
– Štai, – Eva padavė jai švarias sauskelnes kartu su servetėlėmis valyti. Endžė nepastebėjo, kaip ji atsekė iš paskos.
– Ačiū, – Endžė apdovanojo mažąją mergaitę dėkinga šypsena.
– Smirda, – Eva pamojo ranka sau prieš veidą.
– Taip, iš tiesų. Tavo mažasis broliukas turi įgimtą talentą.
Ji ėmė valyti Čarlį, šis stebėjo ją laimingai šypsodamasis, o Eva slėpėsi už nugaros.
– Gal galiu paprašyti tavęs paslaugos, tetule Endže? – paklausė Eva po kelių sekundžių.
– Žinoma, gali. Manęs gali prašyti bet ko.
– Ar galėsi priminti tėčiui apie vakarėlį?
Vis žvilgčiodama į Evą Endžė pudravo Čarlio užpakaliuką.
– Žinoma. Nors esu įsitikinusi, kad tavo tėtis ir pats puikiausiai tai prisimins.
– Ne, neprisimins. Jis sakė, kad nusives mane pažiūrėti naujo Maili Sairus filmo ir nenusivedė. Dar žadėjo, kad eisime važinėtis ratukinėmis pačiūžomis, tačiau to mes taip pat nedarėme.
Maiklas visada buvo puikus tėvas. Dėmesingas, žaismingas, globėjiškas. Jis buvo nuolaidus, kai to reikėdavo, griežtas, jei būdavo prasmės, ir visada darydavo viską, kad suteiktų vaikams džiaugsmo ir saugumo. Sužinojusi, kad pastaruoju metu jis nuvylė Evą net kelis kartus, Endžė pajuto, kaip krūtinę vėl suspaudžia įtampa.
– Pasižymėsiu savo telefone ir paskambinsiu jam prieš vakarėlį, gerai?
– Ačiū, tetule Endže, – Eva vėl ją apkabino. – Taip džiaugiuosi, kad parvykai.
Jos sugrįžo į virtuvę iš abiejų pusių lydėdamos Čarlį. Maiklas dėjo į puodą daržoves, tada įpylė parduotuvėje pirkto makaronų padažo.
– Ar galiu pažaisti su iPadu? – paklausė Eva pamažu sėlindama link sofos.
– Ne ilgiau nei pusvalandį.
– Gerai, – tarė Eva ir persivertusi per sofos atlošą atsisėdo.
Tai buvo toks tipiškas Bilės poelgis, kad Endžė akimirką sustingo. Sielvartas ėmė deginti jos akis ir ilgą laiką ji negalėjo daryti nieko kito, tik žiūrėti į grindis. Kai galiausiai išdrįso pažvelgti į Maiklą, jo veidas atrodė bejausmis, tačiau ji žinojo, kad ši mažytė akimirka jį paveikė lygiai taip pat. Staiga jis pasirodė daug vyresnis nei trisdešimt penkerių – senas, pavargęs ir nugalėtas.
Ją užplūdo begalinis noras prieiti ir apkabinti jį, tačiau jų draugystė buvo kitokia. Jie jautėsi patogiai vienas kito draugijoje, bet abu buvo linkę kuklintis, ypač jei tai reikalaudavo fizinio artumo. Bilė dievino apsikabinimus, ji išmokė Endžę iš pradžių priimti, o tik paskui atsakyti į prisirišimą, tačiau tai nebuvo įgūdis, kurį Endžė galėjo laisvai panaudoti pati santykiuose su kitais žmonėmis.
Ji ėmė dengti stalą, netrukus prakalbo Maiklas:
– Vakarienė bus paruošta po dešimties minučių. Gal galėtum penkias minutes pažiūrėti vaikus, kol aš įšoksiu į dušą?
– Žinoma, taip, – tarė Endžė vydama jį iš virtuvės.
Išeidamas jis nežymiai šyptelėjo. Moteris baigė dengti stalą, tada ėmėsi virtuvės. Prieš grįžtant Maiklui, apsirengusiam naujais džinsais ir švariais marškinėliais, ji spėjo išdėlioti maisto produktus į lentynas, ištuštinti indaplovę ir sukrauti į vieną krūvą visur besimėtančius popieriaus lapus.
Prieš sustodamas ties ja Maiklas žvilgsniu perbėgo kambarį. Ji įsitempė išsigandusi, kad peržengė ribą, tačiau jis tik pritariamai linktelėjo.
– Ačiū, Endže.
Jie padėjo Čarliui įsirangyti į aukštą kėdę. Maiklas supjaustė makaronus mažais gabalėliais ir prieš paduodamas dubenį sūnui leido atvėsti. Čarlis baksnojo lėkštutę Mikės Pūkuotuko įrankiais ir maistas skraidė į šalis. Maiklas klausinėjo Evą apie jos dieną mokykloje ir popietę pas draugę, į jos klausimus atsakydamas paprastai ir tvarkingai, demonstruodamas išorinį normalumą.
Viskas buvo taip prislopinta, be spalvų ir be džiaugsmo, kad Endžei norėjosi verkti.
Paskui ji įteikė Evai marškinėlius su užrašu „Aš myliu Niujorką“, pačios išrinktą lūpų blizgį ir madingų aukštaaulių sportbačių porą.
– Naujas dizainas. Dar kelis mėnesius tokių niekas neturės, – užtikrino Evą.
– Jie tokie blizgantys, – Eva pasuko batus, kad žvyneliuose atsispindėtų šviesa.
Čarliui Endžė įteikė minkštą žaislinį dešrainį ir mažesnę Evos marškinėlių versiją. Galiausiai ji pastūmė marškinėlius Maiklo pusėn. Vyras kilstelėjo antakį, akivaizdžiai nustebęs, kad buvo įtrauktas į dovanų sąrašą.
– Pamačiau tai ir pagalvojau apie tave, – tarė Endžė tarsi teisindamasi.
Jis išlankstė marškinėlius ir perskaitė užrašą: „Pasitikėk manimi. Aš architektas.“ Tai buvo pirma nuoširdi šypsena tą dieną.
– Jie puikūs.
Aštuntą valandą vaikai jau gulėjo lovose, nepaisant begalinių Evos maldavimų „gal galėčiau eiti miegoti vėliau, juk svečiuose tetulė Endžė“. Griežtas tėčio žvilgsnis ir keli žodžiai rūsčiu balsu paskatino Evą tuoj pat skuosti į lovą, Endžė ir Maiklas liko vieni.
– Atleisk, pamiršau, kaip priimti svečius. Pamiršau per vakarienę pasiūlyti vyno. Virtuvėje turiu butelį, gal norėtum taurės?.. – paklausė Maiklas.
– Ačiū, ne. Dabar kaip tik bandau po Niujorko išvalyti organizmą.
– Daug vakarėlių?
Ir vėl tinkami žodžiai ir jokio nuoširdaus susidomėjimo. Užuot atsakiusi, ji įdėmiai nužvelgė jį ir pradėjo pokalbį, kurį žinojo turinti pradėti dėl Bilės, Maiklo, Evos ir Čarlio. Nors jai buvo nejauku brautis į jautrią teritoriją.
– Kaip tu, Maiklai? Turiu omeny, kaip iš tiesų jautiesi?
– Gerai. Mums viskas gerai, – jis atsakė pernelyg greitai, ji suprato, kad tai netikras atsakymas, iš anksto paruoštas
