ko nors prireiks, pranešk man ar kuriai nors merginai.
– Gerai, ačiū, Tereza.
Slaugytojai išėjus, Lizė pasidėjo plastikinį maišelį ant pliko lovos čiužinio ir paieškojusi surado gerokai nutrintą piniginę. Atsegdama ją ramino save, kad nesikėsina į pono Obanjeno privatumą, bet vis tiek jautėsi nesmagiai.
Galų gale aptiko keturis kartus sulenktą ploną lyg išdžiūvęs medžio lapelis popierėlį. Turbūt jau senokai jį čia laikė. Jame buvo vardas ir telefono numeris, prasidedantis kodu 12. Atrodo, jo sūnus gyvena Manhatane. Lizė prisėdo ant lovos ir išsiėmė mobilųjį. Ne, dar neskambins. Reikia šiek tiek atsigauti. Dabar ji jautėsi lyg gyvūno iškamša prairusiu šonu, iš kurio ima byrėti pjuvenos.
Vėl pažvelgė į maišelį ir nuliūdo.
Per pastaruosius dvejus metus ponas Obanjenas jai tapo lyg tėvas. Šiurkštus, atžarus, nedraugiškas – toks ir liko… Bet tai buvo tik kaukė. Laikui bėgant jo sveikata prastėjo, jis priprato prie Lizės, o Lizė prie jo – visada laukė jos ateinančios, nerimavo, kad vairuoja tamsoje, klausinėjo, kaip sekėsi darbe, ką galvoja. Širdis silpo, o jų tarpusavio ryšys stiprėjo. Lizė vis daugiau juo rūpinosi: nupirkdavo produktų, valydavo namus, tvarkydavo jo reikalus, sekdavo, kad laikytųsi gydytojų nurodymų. Lizei patiko jaustis reikalingai. Iš prigimties linkusi rūpintis kitais, ji neturėjo nei vyro, nei vaikų, tik keistuolę sunkaus būdo motiną. Ponas Obanjenas jai suteikė galimybę juo rūpintis.
Lizė įsivaizdavo jį sėdintį savo svetainėje priešais televizorių su akiniais ant nosies galo ir kryžiažodžių knygele ant ranktūrio.
Jis buvo liūdnas ir vienišas, bet niekada to neparodė. Lizė pati buvo truputį liūdna ir vieniša, taigi lengvai atpažino jo akyse tuos pačius šešėlius, kuriuos matydavo savosiose, žiūrėdama į veidrodį. Dabar pono Obanjeno nebėra.
Ji vėl pažvelgė į mobilųjį telefoną ir popieriaus lapelį, išimtą iš piniginės. Jo sūnus vardu Šonas. Lizė pradėjo rinkti numerį, bet persigalvojo, pasiėmė maišelį su pono Obanjeno daiktais ir išėjo į lauką. Kalbantis su jo sūnumi, jai prireiks gryno oro.
Šonas Obanjenas stovėjo Valdorfo pokylių salėje, šypsojosi Maršalui Viljamsonui trečiajam ir galvojo apie tai, kaip šis bandė sutrukdyti jam įstoti į Kongreso klubą. Nepavyko, nors senis Viljamsonas labai stengėsi.
– Tau nėra lygių, – kalbėjo Viljamsonas. – Esi man reikalingiausias žmogus vykdant „Condi-Foods“ sujungimo sandorį.
Šonas suvokė, jog Viljamsonas taip pat prisimena, kad balsavo prieš jį, ir dabar pataikauja.
– Ačiū, Maršalai. Paskambink mano asistentei, ji suplanuos susitikimą.
– Ačiū, Šonai. Kai tiek gero padarei Trolių statybų bendrovei, aš žinau, kad tu…
– Paskambink asistentei. – Šonas paplojo Maršalui per petį nutraukdamas jį, nes darėsi nuobodoka būti taip glostomam. Ypač kai tai daroma nenuoširdžiai ir tik dėl verslo. – Einu išgerti. Pasimatysime kitą savaitę.
Nueidamas jis vis dar šypsojosi. Matyti, kaip žmonės, kurie jį žemino, pamina savo išdidumą, buvo atlygis už socialinę nepagarbą, kurią teko nuolat patirti. Volstrite galiojo vienintelė auksinė taisyklė: kieno rankose pinigai, tas valdo. Nors nekilmingas, Šonas buvo tikra aukso kasykla.
Eidamas prie baro jis apžvelgė pokylių salę. Nebuvo net tokios minties, kad kas nors iš šių žmonių galėtų būti jo draugas. Jie arba sąjungininkai, arba priešai, arba ir tie, ir tie. Dar buvo gerų pažįstamų, norinčių su juo nusifotografuoti, ir moterų – buvusių meilužių. Jis neturėjo nė vieno itin artimo žmogaus ir jam tai tiko.
– Sveikas, Šonai.
Jis žvilgtelėjo į kairę ir pamanė: „A, taip, vyrus medžiojanti barakuda.“
– Sveika, Kandise.
Prie jo prisigretino šviesiaplaukė putliomis lūpytėmis ir didžiulėmis nenuoširdžiomis akimis. Ji vilkėjo juodą suknelę gilia iškirpte, pro kurią buvo beveik matyti bamba, o chirurgo patobulintos vertybės išstatytos lyg parduoti. Jokių abejonių. Už apvalią sumelę ir atitinkamai kainuojantį sužadėtuvių žiedą Kandisė eitų prie altoriaus ir su pačiu velniu.
Moters balsas buvo truputėlį pridusęs – tikriausiai silikonas spaudė plaučius.
– Girdėjau, buvai Hamptone praeitą savaitgalį? Kodėl nepaskambinai?
– Atsiprašau, buvau užsiėmęs.
Kandisė prisiglaudė.
– Turi man paskambinti, kai ten būni. Tiesiog privalai.
Šonas išsilaisvino nuo jos lyg nusivilkdamas paltą.
– Aš jau sakiau, kad tau netinku.
– Tinki.
– Negirdėjai, koks aš?
– Žinoma, girdėjau. Nuolat skaitau apie tave Volstrito žurnale.
– Ten rašoma apie verslą. Leisk pasakyti tau keletą asmeninių dalykų.
Pasilenkęs jis pašnabždėjo jai į ausį:
– Aš niekada moterims neperku papuošalų. Nei automobilių, nei lėktuvo bilietų, nei drabužių, nei namų, nemoku už viešbučių kambarius, o už vakarienę visada moku per pusę. Lygiai per pusę.
Kandisė atšoko lyg nuplikyta. Šonas nusišypsojo.
– Matau, kad supratai. Patikėk, būsi daug laimingesnė su kuo nors kitu.
Priėjęs prie baro Šonas nusikvatojo. Pasakė tai ne tik norėdamas atsikratyti Kandisės. Tai buvo jo taisyklė: elgtis su moterimis taip, kaip elgiasi olandai.
Kai tik Šonas pradėjo uždirbti didelius pinigus, jis tapo vyrus medžiojančių moterų taikiniu ir nudegė. Maždaug prieš dešimt metų Šonas, ilgai buvęs Harvardo bendramokslių ir bendrabučio kambario draugų išlaikytiniu, pagaliau įvykdė sėkmingą sandorį ir uždirbo nemažus procentus. Pinigai užgriuvo jį lyg sniego lavina. Jo banko sąskaita pasipildė tokia suma, kokios jis net nesapnavo. Maždaug savaitę Šonas žarstė pinigus į kairę ir į dešinę, o tada ant jo durų slenksčio pasirodė rafinuota šviesiaplaukė, visiška Kandisės priešingybė. Jo svajonių moteris – elegantiška, gerai išauklėta, stilinga antikvarinių daiktų perpardavinėtoja. Su ja Šonas jautėsi visagalis. Pirkdavo jai viską, ko tik užsigeisdavo, o ji su malonumu jam už viską atsilygindavo. Kol susirado kitą, išrašantį didesnių sumų čekius. Išeidama pro duris ji pareiškė tęsdama balses kaip tikra Aukštutinio Istsaido gyventoja: girdi, nors jis tik paprastas stuobrys iš Pietų Bostono, bet daug pasieks. Jei kada nors prireiktų paveikslo, tegul jai paskambina.
Pamoka išmokta. Dabar Šonas lengvai atpažindavo tokio tipo moteris, ne tik todėl, kad lengvai jas perprasdavo. Beveik kiekviena sijonuota būtybė gviešiasi pinigų. Kaip ir kiekvienas kostiumuotas ponas.
Užsisakęs stiklą džino su toniku Obanjenas pastebėjo du vaikinukus, besibraunančius prie jo. Puikiai apsirengę, idealiai išsiblizginę, matyt, kurio nors elitinio Rytų
