Frikas, atspėjau?
Abu linktelėjo apstulbę, kad Obanjenas žino jųdviejų vardus.
Naujokais reikia domėtis. Ne vieną iš jų lydi sėkmė ir jie tampa reikalingais žmonėmis, o šie jaunuoliai Obanjenui patiko. Protingos akys, jokio dirbtinio pasipūtimo, kurį mėgo demonstruoti kai kurie kietuoliai. Be to, jeigu jis neklysta, abu vaikinai, kaip ir jis pats, iš Harvardo verslo mokyklos.
– Kaip vakaras? – pasidomėjo Šonas.
Vaikinai išmekenę keletą mandagių frazių nutilo, nes juos visus lyg debesis apgaubė kvepalų aromatas. Šonas pažvelgė per petį ir pirmą kartą per visą vakarą nuoširdžiai nusišypsojo.
– Mano gražuole Elena, – sumurmėjo jis ir pabučiavo stulbinančio grožio brunetę į glotnų skruostą. Juodu pasisveikino itališkai, galutinai priblokšti jaunuoliai žvelgė į Šoną lyg į dievybę.
– Atleiskite, – tarė Šonas.
– Nieko tokio, pone Obanjenai.
– Žinoma, pone Obanjenai.
– Palaukite, – pagautas impulso tarė Šonas, kai jaunuoliai jau buvo benueiną. – Gal norite nedidelio darbelio?
– Žinoma, sere. – Frikas net sumirksėjo.
– Rytoj paskambinkite mano asistentei. Ji supažindins jus su „Condi-Foods“analitikais, gal ir jums nubyrės kas nors. Dėl savo viršininko nesijaudinkite, aš paskambinsiu Hariui ir pasakysiu, kad jūs truputėlį padirbėsite su manimi.
Abu jaunuoliai žiūrėjo išpūtę akis, Šonas nusišypsojo. Puikiai prisiminė tą laiką, kai pats jautėsi lygiai taip pat. Esi jaunas, nepatyręs, energingai ieškantis galimybių ir staiga tau atsiveria durys. Jaunuoliai suskato dėkoti.
– Nėra už ką, – atsakė Šonas ir prisimerkė. – Dirbkite, mąstykite ir viskas bus gerai.
Jis vėl pasisuko į Eleną. Šį vakarą ji atrodė nuostabiai. Prigludusia raudona suknele, sukeltais plaukais ir su rubinais, žėrinčiais ausyse ir ant kaklo.
– Šonai, – ausiai mielu akcentu prašneko Elena, – noriu prašyti paslaugos.
– Kokios, mieloji?
Elena pamaloninta nusišypsojo ir Šonas suprato, jog niekas niekada jos nevadina „mieląja“. Medičių giminės palikuonė buvo tokia pat turtinga kaip ir jos viduramžių protėviai. Nors kilminga ir turinti daug pinigų, Elena buvo labai miela moteris. Juodu susipažino prieš daugelį metų ir iš karto pajuto abipusę simpatiją.
– Atleiskite, – įsiterpė fotografas, – ar galėčiau jus nufotografuoti?
Šonas tuoj pat nutaisė neutralią veido išraišką, apkabino Eleną ir pažvelgė į objektyvą. Blyksnis, padėka ir abu su Elena tęsė pokalbį.
– Kokios paslaugos tau reikia?
– Ieškau palydovo į labdaros pokylį.
Šonas tuoj pat susivokė. Neseniai spaudoje buvo paviešintos jos skyrybos su neištikimu vyru. Tas niekšelis bandė prisiteisti dešimtis milijonų dolerių, nors gyveno su meiluže, kuri laukėsi jo kūdikio.
Visas smulkmenas buvo galima perskaityti „Vanity Fair“ ir „New York Magazine“ žurnaluose, bet tai dar ne pati didžiausia blogybė. Aukštuomenė su pasimėgavimu aptarinėjo šias skyrybas, žmonės šnabždėjosi, kad Elena nusipirko jaunesnį vyrą ir nesugebėjo jo išlaikyti. Jis išėjo supratęs, jog Elena negali turėti vaikų ir apskritai yra šalta it žuvis.
Šonas nežinojo, ar Elena gali turėti vaikų, bet neabejojo, jog tekėdama ji karštai mylėjo. Žmonės tokius dalykus greitai pamiršta.
Manhatanas gali būti labai atšiauri vieta, net gyvenant Parko aveniu, prabangiame bute, kuriame įrengta tobula šildymo ir vėdinimo sistema. Tereikia, kad asmeninis gyvenimas taptų viešu skandalu, ir buvę draugai nuo tavęs nusisuka. Aukštuomenės rykliams apkalbos – lyg masalas, sukeliantis nepaprastą jaudulį.
Jei Elena neatvyktų į pobūvį, pasirodytų silpna ir tik dar labiau pakurstytų gandus. Jei pasirodys su Šonu – bus stipri ir gerbiama.
Šonas paėmė jai už rankos.
– Aš visas tavo. Šimtu procentų.
Elena su palengvėjimu atsiduso.
– Ačiū. Man dabar nelengva.
Šonas broliškai apkabino ją norėdamas nuraminti.
– Dėl nieko nesijaudink.
Staiga viršutinėje švarko kišenėje suskambo telefonas. Šonas išsiėmė jį ir pamatęs kodą 617 susiraukė – nežinomas numeris.
– Atsiliepk, – tarė Elena ir pabučiavo į skruostą. – Labai tau ačiū.
– Niekur neik, mieloji, aš tik sekundę. Klausau?
Pasigirdo greitosios pagalbos automobilio sirena ir po pauzės moteriškas balsas paklausė:
– Šonas Obanjenas?
– Su kuo aš kalbu ir iš kur gavote mano numerį?
– Esu Elizabeta Bond, gavau numerį iš jūsų tėvo. Labai apgailestauju, bet turiu pranešti blogą žinią. Jūsų tėvas mirė.
Staiga visas šurmulys išnyko. Vilnijantys pokalbio garsai, liūliuojantys kamerinio orkestro akordai, šaižus netoliese stovinčios moters juokas – viskas dingo, tarsi kas būtų užmetęs juodą antklodę. Visi šimtas penkiasdešimt žmonių salėje tarsi pranyko rūke ir Šonas liko vienas. Tikrovė suaižėjo į daugybę mažų dalelyčių, o jis lyg beformė rūko masė sklendė nerealiame sapno peizaže – nebejautė grindų po kojomis nei telefono rankoje, nei savo kūno. Negalėjo prisiminti, ką veikia šioje salėje, persisunkusioje kvepalų aromato, žėrinčioje krištolo sietynais.
– Kada? – nevalingai iš burnos išsprūdo klausimas.
– Mažiau nei prieš valandą. Antras širdies smūgis.
– Kada buvo pirmas?
– Prieš šešias dienas.
– Prieš šešias dienas? – paklausė Šonas visai ramiu balsu.
Moteris akimirką sudvejojo, lyg nerimaudama dėl jo dvasinės būklės. Taip, tikriausiai ir jis liūdi. Ji atsikrenkštė.
– Iš karto po pirmojo jis buvo atvežtas į ligoninę ir atgaivintas, bet širdies raumuo smarkiai nukentėjo. Angiograma parodė, kad kraujagyslės užsikimšusios, deja, jūsų tėvas neištvėrė operacijos.
Lyg pro miglą Šonas išgirdo skimbčiojant ledo kubelius, pažvelgė žemyn – jo rankoje tirtėjo džinas su toniku. Jis pastatė gėrimą ant stalo.
– O kas toliau? – paklausė įsikišdamas ranką į kelnių kišenę.
– Palaikysime
