numeriu.
– Labai jus užjaučiu, – apgailestaudama tarė moteris. Jos balse pasigirdo nuoširdaus liūdesio gaidelės. – Aš…
– Jūs slaugytoja?
– Taip, bet jūsų tėvas nebuvo mano pacientas, jis buvo…
– Ačiū, kad pranešėte. Atleiskite, bet turiu paskambinti keletui žmonių. Sudie.
Šonas baigė pokalbį ir įsispoksojo į telefoną. Tikriausiai tėvas nurodė jį kaip artimiausią giminaitį, štai kodėl moteris turėjo jo telefono numerį.
– Šonai? Kas nors atsitiko?
Jis pakėlė akis į Eleną. Prireikė keleto sekundžių ją atpažinti, bet galų gale susirūpinusios rudos akys privertė atsipeikėti.
– Mano tėvas mirė.
Elena aiktelėjo ir uždėjo delną jam ant rankos. Tuo metu kažkur minioje sugriaudėjo balsas:
– Šonas Obanjenas, kaip mane gyvą matot!
Prie Šono kaip koks meškinas dramblojo vežėjų bendrovės konglomerato savininkas. Žmogus jis buvo nevikrus, kaip ir jo krovininiai, milijonus tonų sveriantys laivai, kuriuos šis vyras siuntė į vandenynus, o gerklę laidė lyg tikras krovikas. Laikantis Manhatano taisyklių jis buvo pakviestas šį vakarą, nes tam tikslui paskyrė penkis milijonus dolerių.
– Aš juo pasirūpinsiu, – sušnibždėjo Elena, – o tu eik.
Šonas linktelėjęs nuėjo ieškoti užpakalinio išėjimo, vengdamas žmonių, kurie galėjo ko nors iš jo norėti. Braunantis pro minią staiga apėmė kvapą gniaužianti panika.
Galų gale, ištrūkęs pro avarines duris į lauką, jis susilenkė ir atsirėmė delnais į kelius. Įkaitęs vasaros oras, srūvantis į plaučius, dar labiau sustiprino dusulį, Šonas atlaisvino kaklaraištį.
Miręs. Jo tėvas miręs.
Jis ir jo broliai pagaliau laisvi.
Šonas prisivertė atsitiesti, tvardydamasis persibraukė delnu per plaukus. Tas skambutis jam atnešė laisvę. Pakėlęs galvą pažvelgė į dangų, kuriame žibėjo pavienės žvaigždės, ir susimąstė apie slaugytojos balso intonaciją, liūdesį ir gailestį, nuskambėjusį jos žodžiuose.
Kaip ironiška: svetimas žmogus gedi jo tėvo. Dievaži, jo sūnūs tikrai negedės.
2
Baigusi kalbėtis su Šonu Obanjenu Lizė spoksojo į telefoną. Pokalbio metu ji girdėjo vakarėlio triukšmą, pono Obanjeno sūnus jai pasirodė abejingas, jo balsas neišdavė jokių emocijų. Kita vertus, Lizė juk svetimas žmogus, pranešęs netikėtą blogą žinią. Be abejonės, jis sukrėstas.
Jai norėjosi išsiaiškinti, kur ir kada vyks laidotuvės, bet pamanė, kad dabar netinkamas metas tokiems klausimams. Geriau paskambins vėliau.
Pro šalį raudonai ir baltai mirksėdamas pralėkė paramedikų automobilis. Išvažiuodamas iš ligoninės teritorijos vieną kartelį ūktelėjo ir nuzvimbė Kembridžo aveniu. Tai Lizę pažadino iš stingulio ir ji nužingsniavo link automobilių garažų. Iš dalies ji norėjo pasilikti čia, palaukti pono Obanjeno sūnaus, deja, jam prireiks daugelio valandų pasiekti miestą, be to, jis, atrodo, linkęs visus reikalus tvarkyti vienas.
Laikas skubėti į antrąjį darbą.
Lizė ristele nubėgo takeliu ir šokinėdama per dvi pakopas nuskubėjo laiptais į antrą garažo aukštą. Suradusi savo „Toyota Camry“automobilių eilėje, atsirakino dureles rakteliu, nes nuotolinio valdymo pultelis nebeveikė, ir padėjo pono Obanjeno daiktus ant užpakalinės sėdynės. Sėsdama prie vairo nusprendė palikti maišelį su daiktais prie Obanjeno buto durų, kad sūnus juos pasiimtų, ir dar pridėti raštelį, jog ji pasirengusi padėti, jei reikia.
Vairuodama iš Bikon Hilo į Čainatauną pasuko tiesiai Čarlso gatve, apvažiavo parką, pralėkė pro Emersono koledžą. Už jo, priešais vieną iš miesto tunelio žiočių, buvo įsikūręs Bostono medicinos centras. Tai buvo judri ir triukšminga miesto ligoninė, sujungta su Bostono universitetu, jos priėmimo skyriuje nuolat pilna pacientų, daugiausia, deja, su šautinėmis ar durtinėmis žaizdomis. Visus praeitus metus Lizė čia dirbo priėmimo skyriuje tris vakarus per savaitę. Dienomis dirbo Roksberio klinikoje, tačiau jai reikėjo papildomo uždarbio. Jos motina gyveno spalvų ir tekstūrų pasaulyje, atitolusi nuo tikrovės, taigi Lizė padėdavo jai apmokėti sąskaitas, rūpindavosi, kad motinai netrūktų pinigų. Almos Bond pasaulis buvo kupinas grožio ir stebuklų, praktiniai dalykai retai prasiskverbdavo pro įkvėpimo miglą.
Šios papildomos pajamos buvo skirtos Lizės reikmėms. Prieš keletą mėnesių ji įstojo į visuomenės sveikatos magistrantūrą. Deja, šį rudenį neturėjo pakankamai lėšų studijoms, tačiau kelis mėnesius pataupiusi planavo pradėti studijas nuo žiemos sesijos.
Lizė nerimavo, ar nereikės jai ieškotis naujos gyvenamosios vietos. Ar pono Obanjeno sūnus pasiliks dviejų butų namą? Jei parduos, ar naujasis savininkas nepakels nuomos kainos? Ar ji kur nors rastų kitą tokį pigų būstą?
Įvažiavusi į Bostono medicinos centro automobilių garažą Lizė įspraudė savo tojotątarp dviejų didžiulių visureigių ir dar kartą pažvelgė į pono Obanjeno daiktus. Tada išlipo, užrakino automobilį ir nužingsniavo prie liftų.
Belaukiant, kol atsidarys metalinės lifto durys, galvoje vėl suskambo bejausmiai Šono Obanjeno žodžiai, ištarti griežtu tonu.
Gal kaltas visai ne šokas? Gal tai pats tikriausias abejingumas? Kas privertė tėvą ir sūnų taip atitolti vieną nuo kito?
3 valandą 16 minučių ryto Šonas sustabdė išsinuomotą automobilį priešais terasinių namų eilę Pietų Bostone, kur jis su broliais užaugo.
Dviejų butų namas atrodė lygiai taip pat: dviaukštis niekuo neišsiskiriantis pastatas, nutepliotas šlykščios melsvos spalvos dažais. Priekinė veranda suzmekusi į žemę, panašesnė į vandens ąsočio snapelį nei į vietą, skirtą sėdėti lauke. Viršutinis aukštas skendėjo tamsoje. Iš apatinės svetainės sklido neryški, vienintelės lemputės skleidžiama šviesa.
Įdomu, kas čia dabar gyvena? Apatinis aukštas visuomet buvo nuomojamas, atrodo, taip yra ir dabar.
Pasukęs riešą Šonas išjungė variklį, ištraukė raktelį ir atsilošė sėdynėje.
Skrisdamas iš Teterboro į Loganą jis du kartus skambino ir abu kartus teko palikti balso pašto žinutes. Pirmas skambutis buvo skirtas jaunesniajam broliui, žaidžiančiam priešsezonines rungtynes su Naujosios Anglijos „Patriotų“ futbolo komanda ir keliaujančiam po šalį. Antrą kartą teko skambinti į tarptautinę telefonų stotį – tai buvo vienintelis būdas susisiekti su Maku. Vyriausiasis Obanjenų sūnus tarnavo specialiosiose JAV karinėse pajėgose ir tik vienas Dievas težino, kur jis dabar yra.
Abiem broliams Šonas liepė paskambinti, kai tik gaus žinutę.
Nužvelgęs antrąjį namo aukštą jis pajuto, kaip visas kūnas įsitempė. Matyt, Pavlovas buvo teisus atradęs sąlyginį refleksą. Nors jau seniai suaugęs, bet, vien pažvelgus
