amželį, – ištarė Ketė.
– Nori, kad važiuočiau kartu? – paklausė Vilsonas.
– Ne, susitvarkysiu. Reikia nupirkti tik truputį maisto sekmadienio pietums.
– Sekmadienio pietūs. Mama jų laukia ne mažiau nei mes visi. Kad ir kas nutiktų per savaitę, ji atsigriebia per sekmadienio pietus, kai susirenka visi vaikai ir anūkai.
– Taip, prisimenu, – pasakė Ketė, jai iš atminties išplaukė anas kartas, kai Vilsonas atsivežė ją čia leisgyvę po to, kas nutiko Meksikoje. Pirma parsigabeno į Teksasą, o iš ten – į savo tėvų namus. Tik čia, Makėjų ūkyje, ji ėmė tikėti, kad ir be keršto yra dėl ko gyventi.
Katinas staigiai nušoko Ketei iš sterblės ir nubėgo į kiemą, kaip tik tuo metu prie jų prisidėjo Vilsono tėvas.
– Gerą rytą jums abiem, – pasisveikino Karteris. – Einu į tvartą šerti gyvulių. Dorotė jau ruošia pusryčius.
– Eisiu jai padėti, – pasakė Ketė ir patapšnojusi Vilsonui per koją įėjo į vidų.
– Nieko prieš, jei aš sekiosiu tau iš paskos? – pasiteiravo Vilsonas tėvo.
Tėvas nusišypsojo.
– Na, tikiuosi, man pavyks prisiderinti prie tavo tempo.
Vilsonas atsargiai atsistojo, truputį susiraukė, nes žaizdas dar skaudėjo, ir kartu su tėvu iš verandos išėjo į rytmečio gaivą.
Buvo šiek tiek po devynių, kai Ketė išvyko į Ostiną. Vilsonas su tėvu buvo išėję į pietinę ganyklą pašerti bandos, o Dorotė išskubėjo į bažnyčią. Prieš išvykdama Ketė žvilgtelėjo į mobilųjį telefoną ir pamatė, kad jai skambino iš Arto Bolo laidavimo agentūros. Artas Bolas buvo jos darbdavys. Daug metų Ketė gaudė jam bėglius, bet prieš kelias dienas nusprendė iš esmės keisti savo gyvenimą.
Jai reikėjo šeimos. Ji norėjo su Vilsonu susilaukti vaikų, troško būti tokia pat motina, kokia jos motina buvo jai – kokia Vilsono motina buvo jam, jo broliams ir seserims. Ji troško būti kuo toliau nuo visuomenės padugnių, o tai reiškė – ir nuo bėglių gaudymo. Nebegaudys jų Artui Bolui. Niekam nebegaudys. Ketė buvo pasiruošusi atsiduoti šeimai taip pat aistringai, kaip buvo atsidavusi tėvo žudiko paieškai. Jai tik reikėjo tinkamai susiklosčiusių aplinkybių. Grįžusi iš Ostino paskambins Artui.
Vairuodama Ketė negalėjo nepastebėti, koks švarus aplinkui oras ir koks mėlynas dangus. Tas mėlis derėjo su katilėliais, žydinčiais ganyklose ir palei šalikeles. Aptvaruose bėgiojo veršiukai, kumeliukai ilgomis drebančiomis kojomis strikinėjo šalia savo motinų.
Pavasaris. Atsinaujinimo metas. Ketė jautė tai kiekviena savo kūno ląstele.
Netrukus ji šalikelėje pastebėjo seną automobilį. Pravažiuodama atkreipė dėmesį, kad jis tuščias. Dar šiek tiek pavažiavusi pamatė į priekį žingsniuojantį žmogų.
Greičiausiai tai buvo automobilio vairuotojas.
Ketė nebuvo pratusi imti pakeleivių, bet pakeitė nuomonę, nes tai pasirodė esanti paauglė su lagaminėliu.
Mergina mūvėjo tokius senus mėlynus džinsus, kad jie atrodė pilki, vilkėjo baltus marškinėlius ilgomis rankovėmis, avėjo sportbačiais. Trumpai kirpti plaukai buvo raudoni. Ketei prilėtinus greitį mergina staiga sustojo ir atsisuko. Jos veide buvo matyti baimė… ir dar kažkas, suerzinęs Ketę.
Ji nuspaudė stabdžių pedalą ir nuleido visureigio langą, kol mergina dar nepuolė į paniką.
– Labas… Gal pavežti? – Ketė matė, kad mergina svyruoja tarp noro priimti pagalbą ir nepažįstamo žmogaus baimės. – Mano vardas Ketė Diuprė, – pridūrė ji. – Aš svečiuojuosi pas Karterį ir Dorotę Makėjus.
Išgirdus pažįstamų žmonių vardus merginos nepasitikėjimas kiek atslūgo. Ji pažvelgė per petį ir, regis, priėmė sprendimą. Šyptelėjusi Ketei pasidėjo lagaminą ant užpakalinės sėdynės ir įsiropštė vidun. Atidžiai nužvelgė Ketę atkreipdama dėmesį į jos juodus plaukus ir gražų veidą, tačiau pamačiusi randą ant kaklo prikando lūpą ir greitai nusuko akis į šoną, tarsi sugauta spoksant į ką nors uždrausta.
Ketė pastebėjo jos žvilgsnį. Jau ne pirmą kartą žmogus išsigando pamatęs jos kaklą.
– Čia tik randas, – pasakė Ketė.
– Atsiprašau, kad spoksojau. Dėkui, kad sustojote. Aš esu Šelė Grin.
Ketė nužvelgė ryškią mėlynę Šelei ant skruosto, prikepusį kraują po nosimi ir pajuodusį paakį, tada nukreipė dėmesį kitur.
– Malonu susipažinti, Šele Grin. Kur keliauji?
– Į autobusų stotį, bet jeigu jums nepakeliui, pavėžėkite iki ten, kur važiuojate.
Ketė įjungė pavarą ir nuvažiavo. Dabar, automobiliui įsibėgėjus, ji galėjo paklausinėti merginos apie jos sužalojimus.
– Sakei, tavo vardas Šelė?
Mergina linktelėjo.
– Kas tave sumušė?
Šelė krūptelėjo, gūžtelėjo pečiais, bet Ketė matė, kaip virpa jos apatinė lūpa.
Tada uždavė kitą klausimą… į jį neturėjo būti taip sunku atsakyti.
– Kiek tau metų?
– Septyniolika.
– Ar sumušė kuris nors iš tėvų?
Šelė papurtė galvą.
– Ne, ponia. Aš neturiu tėvų.
– Ką gi, aš taip pat, – prisipažino Ketė ir vėl greitai dirstelėjo į merginą. Šelė atgalia ranka šluostėsi ašaras ir bėgančią nosį. – Ant užpakalinės sėdynės turėtų būti servetėlių. Pasiimk.
Šelė atrodė išsigandusi, ji grįžtelėjo per petį, pamatė dėžutę servetėlių ir pasisiekusi pasidėjo į sterblę. Nieko nesakydama porą sykių išsipūtė nosį, perlenkusi servetėlę įsibruko į džinsų kišenę ir pasidėjo dėžutę šalia savęs ant sėdynės.
– Na… ar pasakysi man, kas tave mušė?
Šelė atsiduso, tarsi būtų supratusi, kad Ketė neatstos, kol nesužinos atsakymo.
– Mano vyras. Susinervino, nes nesidulkinau su juo šįryt, prieš jam išeinant į darbą.
Ketę apėmė įtūžis.
– Tavo vyras…
Šelė vėl gūžtelėjo pečiais.
– Jo vardas Veinas. Veinas Bedfordas. Mudu nevedę, bet aš su juo gyvenu jau nuo penkiolikos. – Mergina atsiduso ir Ketei pasirodė, kad tame atodūsyje nuskambėjo viso pasaulio neviltis. – Anksčiau
