iš kurio sprogus radiatoriui ant greitkelio liejosi vanduo ir veržėsi garai.
– Veinai Bedfordai… kas, po galais, tau užėjo?! – sušuko Šelė ir spyrė Veinui į batą. – Vos neužmušei mūsų!
– Ji turi ginklą, – pasakė Veinas.
Šelė nervingai žvilgtelėjo savo gerosios samarietės pusėn.
– Taip, matau, be to, ji smarkiai supykusi ir gali juo pasinaudoti.
– Aš čia, stoviu prieš jus, todėl nustokite kalbėti taip, tarsi manęs nebūtų, – suurzgė Ketė.
Šelė prikando apatinę lūpą.
– Aš prastai jaučiuosi, – suvebleno Veinas.
Šelė atsiduso ir pažvelgė į Ketę.
– Tu jį nušausi?
– Dar nenusprendžiau, – atsakė Ketė. Tolumoje pasigirdo sirenų kauksmas. Ketė dėbtelėjo į Veiną.
– Ko gero, nenušausiu. Liksi gyvas iki kito karto, kai vėl prisidirbsi.
2
Po to, kaip susiklostė Veino Bedfordo rytas, jis buvo netgi labai patenkintas, kai surakintas antrankiais buvo vežamas į areštinę. Pakvaišusi moteris, kuri taikėsi į jį iš pistoleto, buvo visai nepanaši į Šelę. Jis nemokėjo elgtis su moterimis, pajėgiančiomis smogti atgal.
Tuo metu Ketė įvertino savo automobiliui padarytą žalą ir nusprendė, kad jis puikiai atlaikė ataką. Tik gaila, kad toliau juo važiuoti buvo neįmanoma.
Vilkikai jau buvo pakeliui.
Šerifo antrasis pavaduotojas atvyko apžiūrėti nusikaltimo vietos, o pirmasis išvežė Bedfordą į areštinę. Ketei teko susitaikyti su mintimi, kad reikės paskambinti Vilsonui ir papasakoti, kas nutiko.
Ji surinko telefono numerį ir atsikrenkštė laukdama, kol jis atsilieps – Vilsonas tai padarė po trečio signalo.
– Ei, mažute, kas nors nutiko? – paklausė jis.
– Atvažiuok manęs parsivežti, – atsakė ji.
Vilsono balsas truputį pasikeitė.
– Kas nutiko? Sugedo automobilis?
Ketė nužvelgė savo aplamdytą visureigį ir atsiduso.
– Galima ir taip pasakyti.
Vilsonas išgirdo jos balse dvejonę.
– Kas, po galais, nutiko?
– Nedidelė avarija, bet niekas nesužeistas.
Vilsono širdis suspurdėjo.
– Tuoj atvažiuosiu. Kur tu esi?
– Už kokių dvidešimt penkių kilometrų nuo ūkio Ostino kryptimi.
– Tau tikrai nieko nenutiko?
– Aš sveika. Tik labai įsiutusi.
Vilsonas suprato, kad išgirdo ne visą istoriją, tačiau pažindamas Ketę nieko daugiau nesitikėjo sužinoti, kol nuvyks į įvykio vietą.
– Jau važiuoju.
Ketė įsimetė mobilųjį telefoną į kišenę ir apsigręžė. Šelė Grin stebėjo ją nuo kelkraščio.
– Gerai jautiesi? – paklausė Ketė.
Šelė palietė jau spėjusį ištinti veidą, linktelėjo ir tarė:
– Tos oro pagalvės truputį gąsdina, bet jos atlieka savo darbą, ar ne?
Ketė užgniaužė šypseną. Mažoji Šelė juokingai parinko žodžius.
– Taip, atlieka.
Šelė atsisėdo ant savo lagamino ir apglėbė kelius rankomis.
– Girdėjau, skambinote kažkokiam Vilsonui. Ar jis vienas iš Karterio ir Dorotės Makėjų sūnų?
– Taip. Pažįsti jį? – pasiteiravo Ketė.
– Ne, ponia. Pažįstu kelis jų vaikus, bet jo ne.
– Jis gyvena Dalase, – paaiškino Ketė.
Šelė linktelėjo, tada nusisuko ir pažvelgė į gėlytę, žydinčią kitapus kelio prie tvoros.
Ketė tyrinėjo Šelės veidą ir galiausiai suprato, kad ji primena jai geriausią draugę Maršą, kai ši buvo tokio amžiaus. Staiga nudiegė skausmas prisiminus, kaip atrodė negyvas, sudarkytas Maršos kūnas, kai ji surado jį daubos šlaite tarp nulaužtų medžių šakų.
Ji nurijo gniutulą gerklėje, užsimerkė ir lėtai įkvėpė. Sentimentams nebuvo laiko.
– Man labai gaila dėl jūsų automobilio, – pasakė Šelė. – Jeigu nebūtumėte manęs paėmusi, jums taip nebūtų nutikę.
Ketė brūkštelėjo per akis, tada pažvelgė į ją.
Šelė sėdėjo gniauždama kumščius sterblėje, per skruostus ritosi ašaros. Akis pamušta, patinęs veidas išteptas krauju – taip, buvo į ką pažiūrėti.
Ketė puikiai suprato, ką jaučia mergina.
– Brangioji, buvo ir didesnių nedorėlių nei tavo Veinas, kurie bandė mane nugalėti, bet jiems nepavyko. Beje, jeigu reikėtų tai padaryti dar sykį, nieko nekeisčiau.
Šelė atsiduso.
– Turiu pasakyti, esu labai laiminga, kad nereikėjo grįžti su juo.
– Aš taip pat, – prisipažino Ketė ir patapšnojo merginai per petį. – Kitą sykį gal protingiau rinksiesi draugą.
Šelė užvertė akis ir tuoj susiraukė iš skausmo.
– Kito sykio nebus… bent jau artimiausiu metu.
Ketė papurtė galvą.
– Niekada nesakyk „niekada“, vaikeli. – Ji žvilgtelėjo į greitkelį. – Štai ir Vilsonas atvažiuoja.
Šelė atsistojo ir ėmė delnais lyginti savo marškinėlius.
– Atrodau baisiai, – pratarė ji.
Ketė nusišypsojo.
– Viskas gerai. Žinai, dabar aš gausiu pylos.
– Bet ne jūs dėl to kalta, – atsakė Šelė.
– Kai pakliūvu į bėdą, Vilsonas nebesugeba atsižvelgti į aplinkybes. Jis nori vienintelio dalyko – kad būčiau saugi, o aš vis įsiveliu į kokią
