style="font-size:15px;"> Ketė linktelėjo ir daugiau nieko nesakė, tačiau pradėjo mausti paširdžius. Ši paauglė priminė jai ją pačią, kai buvo tokio amžiaus. Tik vienas skirtumas: gyvenime ją skriaudė daug sykių, bet ne artimi žmonės.
– Jeigu galėtum rinktis, kur važiuotum? – paklausė Ketė.
Šelės veidas pasikeitė. Akys išsiplėtė, balsas pagyvėjo.
– Į Sietlą Vašingtono valstijoje.
Ketė išsišiepė.
– Kodėl į Sietlą?
– Dėl medžių ir kalnų. Niekada nesu gyvenusi tokioje vietoje, kur yra medžių ir kalnų, man tai panašu į rojų.
Ketė atsiduso. Kokia jauna. Sunkumai jos nesugniuždė ir neatėmė gebėjimo džiaugtis gyvenimu.
– O ką veiktum nuvykusi į Sietlą?
– Ką nors sugalvočiau. Esu gera padavėja ir…
– Šele, tu išleistum visus pinigus autobuso bilietui, o kur gyventum ten nuvažiavusi?
Šelė gūžtelėjo pečiais.
– Aš ir anksčiau esu buvusi benamė. Susirasiu ką nors. Visada susirandu.
Ketė neatsakė, nes neturėjo ką sakyti.
Pavažiavus dar kelias mylias Ketė pastebėjo, kad iš paskos dideliu greičiu atlekia sunkvežimis, tačiau nieko bloga negalvojo. Kelias buvo tiesus ir lygus, akiratyje – nė vieno automobilio. Vairuotojas turėtų be vargo ją aplenkti.
Tačiau jis nepristabdė ir nerodė ženklų, kad ketina aplenkti. Sunkvežimis privažiavo taip arti, kad Ketė veidrodėlyje galėjo įžiūrėti vairuotojo veidą, apšepusį trijų dienų šeriais.
– Ką čia tas beprotis ruošiasi daryti? – sumurmėjo ji labiau sau nei Šelei, tada ši apsisuko pažiūrėti, kas vyksta.
– O Dieve! – suspigo Šelė. – Čia Veinas! Jis mane pasivijo! Pasivijo!
Tuo metu sunkvežimis trinktelėjo į Ketės visureigio galą. Šelė vėl suspiegė, o Ketė stengėsi išlaikyti automobilį ant kelio.
– Jis mane užmuš! – suriko Šelė ir pradėjo raudoti.
– Užsičiaupk ir laikykis! – griežtai paliepė Ketė ir nuspaudė akceleratoriaus pedalą.
Visureigis padidino greitį ir atsiplėšė per kokius dvidešimt metrų. Bet tokio atstumo išlaikyti nepavyko. Veinas taip pat rovė į priekį ir po kelių sekundžių sunkvežimis vėl trinktelėjo į Ketės visureigio galą.
Šį kartą jį sumėtė, automobilis pasisuko įstrižai, Ketei tik vargais negalais pavyko jį suvaldyti. Ji nuspaudė akceleratorių iki galo, o drauge spustelėjo ir GPS imtuvo avarinį mygtuką. Netrukus pasigirdo dispečerės balsas.
– Labas rytas, panele Diuprė… Kuo galime padėti?
Šelė taip garsiai raudojo, kad Ketei teko rėkti.
– Reikia pagalbos! Kažkoks tipas bando nustumti mane nuo kelio. Nustatykite mano buvimo vietą ir nedelsdami praneškite valstijos šerifo biurui.
– Jūsų buvimo vietą matau. Tuoj pat sujungsiu su šerifo biuru. Ar jūs sužeista?
– Ne. Kol kas dar ne, – atsakė Ketė ir krūptelėjo, kai sunkvežimis dar kartą atsitrenkė į visureigį.
Šelės verksmas pagarsėjo.
Ketei toptelėjo, kad tai tikrai gali būti paskutinė jos gyvenimo diena – ir viskas dėl to, kad pavežė merginą pamušta akimi ir sukruvinta nosimi.
Kuo daugiau ji apie tai galvojo, tuo piktesnė darėsi. Nenorėjo, kad jos ateitis priklausytų nuo kažkokio bukagalvio, kuris nesugeba valdyti savo pykčio.
– Šele, liaukis raudojusi, – griežtai paliepė Ketė.
Šelės aimanos pasigirdo dar garsiau ir Ketei teko pakelti balsą. Riaumojimas, ištrūkęs iš burnos, išgąsdino net ją pačią:
– Šele! Užsikišk! Tuoj pat, velniai tave rautų!
Šelė buvo įpratusi bijoti, tik dabar nesuprato, kas jai kelia didesnę grėsmę – Veinas, bandantis nustumti nuo kelio jų automobilį, ar ši moteris paklaikusiomis akimis ir su randu ant kaklo. Ji sužagsėjo užgniaužusi kvapą ir užsispaudė delnais burną.
Dabar automobilyje skambėjo tik dispečerės balsas, tikinantis, kad pagalba jau išsiųsta, ir greitkeliu lekiančio jų visureigio variklio kaukimas.
Ketės pirštai nutirpo mirtinais gniaužtais spaudžiant vairą, tačiau protas dirbo mikliai. Pabėgti nuo persekiotojo nepavyks. Jau bandė. Jeigu greitai nesulauks pagalbos, teks ko nors imtis pačiai. Kai sunkvežimis dar kartą smarkiai trinktelėjo, Ketės kantrybė baigėsi.
Ji pakėlė dėtuvės dangtį, sušlavė kompaktines plokšteles Šelei į sterblę ir stipriai paspaudė dugną. Šis atšoko į viršų atidengdamas po juo paslėptą 9 mm pistoletą. Ketė akimirksniu pasidėjo ginklą sau į sterblę.
– Laikykis! – sušuko ji ir nuspaudė stabdžius.
Padangos sucypė.
Pasklido svylančios gumos kvapas.
Veinas Bedfordas to visiškai nesitikėjo. Jis trenkėsi į Ketės visureigį ir oro pagalvė iššoko jam prieš veidą. Jos pagalvės taip pat prisipūtė, tik Ketė buvo tam pasiruošusi.
Atsitokėjusi po visą kūną supurčiusio smūgio ji perjungė pavarą į neutralią padėtį, šovė į prisipūtusią pagalvę ir ši subliuško. Ketė iššoko į lauką ir nutaikė ginklą į vairuotoją.
– Lipk iš automobilio! – riktelėjo ji, o norėdama parodyti savo ketinimų rimtumą, iššovė virš sunkvežimio.
Staiga Veino pyktis, užplūdęs jį suvokus, kad jo draugė paspruko, virto panika. Jis nežinojo, kas ta moteris su ginklu, bet suprato prisiviręs košės.
– Nešauk! Nešauk! – suklykė jis.
– Lipk lauk!
– Negaliu. Įstrigau, – suinkštė vyras.
Ketė atplėšė kabinos duris ir vėl paleido šūvį, šį sykį į Bedfordo automobilio oro pagalvę.
Kai ši subliuško, Veinas pradėjo aimanuoti:
– O Dieve, o Dieve, labai atsiprašau. Nenušauk manęs. Aš nenoriu mirti.
– Turėjai apie tai pagalvoti prieš bandydamas apversti mano visureigį! – sustaugė Ketė ir sugriebusi už apykaklės ištraukė Veiną iš kabinos.
Jis trenkėsi veidu į asfaltą ir susiėmė už nosies, iš kurios pliūptelėjo kraujas.
– Mano
