bent jau kurį laiką tikrai.
Tuo metu privažiavo Vilsonas. Ketė ir Šelė stebėjo, kaip jis išlipa iš automobilio. Kaip žmogus, dar ne visai sustiprėjęs po rimtų operacijų, jis judėjo greitai.
– Brangioji… Dieve gailestingas, kas nutiko? – kalbėjo Vilsonas paskandindamas Ketę savo meškiškame glėbyje.
– Viskas per mane, – ištarė Šelė.
Vilsonas buvo taip sutelkęs dėmesį į Ketę, kad kitą moterį pastebėjo tik tada, kai ši prakalbo. Tada atsisuko ir pamatęs jos veidą susiraukė.
Jis ilgai į ją žiūrėjo, paskui pasisuko į Ketę.
– Papasakok.
Ketė atsiduso.
– Viskas paprasta, tikrai. Pravažiavau pro paliktą automobilį, tada pamačiau ją, ėjo šalikele ir nešėsi lagaminą. O kai žvilgtelėjau į veidą, sustojau ir pasiūliau pavėžėti, supranti?
Vilsonas dar kartą nužvelgė Šelės veidą ir kiek aprimo.
– Kaip suprantu, tai nutiko ne per šią avariją? – pasitikslino jis.
Šelė atsiduso.
– Ne, pone.
Žvilgtelėjęs į Ketę Vilsonas linktelėjo.
– Tai labai gerai.
– Šitą avariją sukėlė Veinas, – pareiškė Šelė.
Vilsonas susiraukė.
– Veinas? Kas tas Veinas?
– Veinas Bedfordas. Jis yra… buvo… hm, aš su juo gyvenau pastaruosius dvejus metus.
– Ar tik ne Širlės Bedford jaunesnysis brolis?
– Taip, ji Veino sesuo. Pažįstate Širlę?
– Mudu drauge lankėme mokyklą. – Vilsonas parodė į Šelės veidą. – Čia jis tave išpuošė?
– Taip, pone.
Vilsono žvilgsnis tapo dar piktesnis.
– Kur jis dabar?
– Pakeliui į cypę, – atsakė Ketė ir pamatė, kaip Vilsonas prisimerkė.
– Tikriausiai praverstų su juo persimesti žodeliu, – atsakė Vilsonas.
– Tai šerifo darbas, – pareiškė Ketė ir parodė į kelią. – Atvažiuoja vilkikas, o aš nežinau, kur liepti jiems nuvežti mano automobilį.
– Aš tuo pasirūpinsiu, – patikino Vilsonas. – Palik man šį reikalą.
– Su malonumu, – apsidžiaugė Ketė. – Mudvi su Šele palauksime tavo mašinoje. Tiesa… reikės ją pamėtėti iki autobusų stoties, kai važiuosime vykdyti tavo motinos pavedimų.
– Taip, gerai, – sutiko Vilsonas. – Ar tu tikra, kad galėsi tai atlaikyti?
– Man viskas gerai, – atsakė Ketė.
– Visa laimė, kad buvo oro pagalvės, – pridūrė šypsodamasi Šelė.
Ketė taip pat išsišiepė. Vilsonas nežinojo, kad ji pati pagreitino susidūrimą, o ji neketino jam to pasakoti.
– Taip. Oro pagalvės, – aidu pakartojo ji.
Vis dar šypsodamosi jos nuėjo prie Vilsono automobilio.
Autobusų stotis buvo tikras apgalvotos netvarkos pavyzdys. Vilsonas įsuko į aikštelę.
Šelė jau ketino lipti iš automobilio, bet Ketė ją sustabdė.
– Palydėsiu tave, – pasakė ji.
– Ačiū, ponia, nereikia, – spyrėsi Šelė.
Tačiau Ketė neklausė. Ji išlipo ir nuėjo paskui Šelę prie stoties durų. Prie bilietų kasos Ketė žengė į priekį.
– Kiek kainuoja bilietas į vieną pusę iki Sietlo?
Kasininkė surinko kompiuterio klaviatūra norimą miestą ir Šelė apstulbusi išpūtė akis.
– Man per brangu, – pasakė ji.
– Gal tau ir brangu, o man ne. – Ketė išsitraukė iš užpakalinės kelnių kišenės kredito kortelę.
Šelė negalėjo patikėti, kad Ketė moka už bilietą, ir jos akys pasruvo ašaromis. Patikrinusi maršrutą Ketė ištiesė jai bilietą.
– Autobusas išvažiuoja po pusantros valandos, – pasakė Ketė ir išėmusi iš savo piniginės grynuosius atidavė Šelei. – Prisireiks, kol susirasi darbą. Netikėk tais, kurie žadės lengvus pinigus. Neverta, – pridūrė ji.
Šelė karštai apkabino Ketę, paskui priglaudė į saują sugniaužtus pinigus sau prie krūtinės.
– Oi, patikėkite manimi. Aš ne iš tų, kurie krečia pokštus. Sunkaus darbo nebijau, grąžinsiu jums pinigus.
– Nereikia grąžinti, – atsakė Ketė. – Bet jeigu pasitaikys proga, kada nors galbūt padėsi kitam žmogui, kaip aš padėjau tau.
Šelė mindžikavo nuo vienos kojos ant kitos.
– Aš taip ir padarysiu. Pamatysite. O Dieve… net nesapnavau išeidama šįryt iš namų su lagaminu rankoje, kad mano svajonė išsipildys.
– Taigi, ir aš visai neseniai supratau, kad niekada nevėlu keisti savo gyvenimą. Tik… būk atsargi, Šele Grin, – perspėjo ja Ketė.
– Būsiu, – pažadėjo Šelė ir pridūrė: – O jūs mėgstate rizikuoti. Gal ir jums vertėtų būti truputį atsargesnei.
Ketė nusišypsojo.
– Žinoma.
Tada ji nuėjo per vestibiulį ir prie durų pamatė Vilsoną, kuris stovėjo susikryžiavęs rankas ant krūtinės ir kvailai šypsojosi. Ji stabtelėjo šiek tiek sutrikusi, kad jis viską matė.
– Ir seniai tu čia stypsai?
– Pakankamai ilgai, kad suprasčiau, jog mano moteris ne tokia jau kieta, kaip iki šiol maniau.
– Aš tik…
Jis papurtė galvą ir prisitraukė ją į glėbį.
– Neprivalai man nieko aiškinti. Beje, noriu, kad žinotum: aš labai tavimi didžiuojuosi.
– Tikrai?
– Taip.
Ketė atsiduso, apsivijo rankomis
