ion>
1
– Pasistenk parsivesti jį gyvą, – paprašė šerifas Trevisas Hainesas, galva linktelėjęs į gležno sudėjimo eilinį, laukiantį prie laikinai suręstos pakylos.
– Grįš gyvas, pažadu, – atsakė Didžė Monro paėmusi šautuvą iš krūvos ant stalo. – Tik nežinau, ar sveikas.
Vyrai tyliai nusijuokė, o paminėtas eilinis išblyško. Didžė metė jam šautuvą, stvėrė dar vieną sau ir nedelsdama išėjo. Ji numanė, kad artimiausioms keturiolikai valandų jai skirtas partneris puls iš paskos, kai tik suvoks, jog ji neketina laukti.
Kaip ir tikėjosi, maždaug po trisdešimt sekundžių pasigirdo greiti žingsniai drėgna žeme.
– Kuo tu vardu, vaike? – paklausė ji, kai vaikinas prisivijo.
– Eilinis Ronis Vestas, ponia.
Ji paskubomis nužvelgė jį nuo galvos iki kojų. Palyginti aukštas – ji buvo metro aštuoniasdešimt dviejų, o jis maždaug metro devyniasdešimt penkių – liesas ir ką tik pradėjęs skustis. Ugninių plaukų kupeta švietė it lempa.
– Roni, tau bent aštuoniolika yra?
– Taip, ponia. Suėjo beveik prieš keturis mėnesius.
– Ar įsižeidei, kad į partnerius gavai moterį? – pasiteiravo ji.
– Ne, ponia. – Ronis žiūrėjo į ją išpūtęs blyškiai žydras akis. – Man garbė. Pasak seržanto, jūs viena geriausių ir man velniškai pasisekė, kad pamatysiu, kaip kovojate. – Jis nunarino galvą ir nuraudo. – Atsiprašau, kad keikiuosi, ponia.
Didžė sustojo ir atsigręžė. Kasmetinės karinės pratybos Kalifornijoje tarp Glenvudo pagalbos tarnybų – šerifo nuovados, gaisrinės ir greitosios pagalbos – ir vietinio kariuomenės padalinio suteikė progą visiems, norintiems mankštintis, mokytis ir linksmintis. Ryte buvo treniruojamasi kliūčių ruože, šaudoma į taikinį ir rengiamas taktinių veiksmų planas. Didžei šie dalykai nerūpėjo. Ji nekantriai laukė paieškos ir ėmimo į nelaisvę etapo.
Iki kitos dienos šeštos valandos ryto Didžė su savo partneriu turėjo paimti į nelaisvę penkis priešininkus. Pastaruosius dvejus metus šį karinių pratybų etapą laimėjo ji. Ir labai tuo džiaugėsi. Kiti dalyviai bambėjo, kad jai tiesiog sekasi, nors niekaip nesuprato kodėl. Juo labiau kad partneriais ji rinkdavosi naujokus.
– Roni, susitarkime dėl pagrindinių taisyklių, – pasiūlė Didžė. – Gali keiktis, kiek nori. Abejoju, ar sugalvosi ką nors, ko dar nesu girdėjusi. Ir pati sakiusi. – Ji nusišypsojo. – Sutarta?
– Taip, ponia.
– Puiku. Čia vadovauju aš. Tu esi tam, kad klausytum, mokytumeisi ir vykdytum įsakymus. Jeigu pasipainiosi man po kojomis, nupjausiu ausį. Arba kokį svarbesnį daikčiuką. Aišku?
Jis garsiai nugurkė seiles ir linktelėjo galvą.
– O svarbiausia štai kas: tu kokia dešimt centimetrų už mane aukštesnis, o sveri maždaug dvidešimt kilogramų daugiau. Gal kyla abejonių, ar įstengčiau tave įveikti?
Jis nužvelgė ją – nuo kareiviškų batų žvilgsnis kilo maskuojamųjų spalvų kelnėmis, marškiniais ir galų gale sustojo prie veido.
Tada vaikinas pasitempė ir atlošė pečius.
– Ne, ponia.
– Sakykim, kad tai jau išsiaiškinome.
Didžė nėrė į komandos štabo palapinę ir čiupo kuprinę. Ronis savo reikmenis laikė rankose. Vėl išlindusi į ūkanotą popietę ji išsitraukė iš kuprinės peilį ir užsikišo už bato aulo.
– Pasitikrink ginklus, – paliepė ji.
Ronis suraukė antakius.
– Jie neužtaisyti.
– Vis tiek pasitikrink. Visada privalai tikrinti.
– Klausau, ponia.
Sekdamas jos pavyzdžiu vaikinas patikrino, ar pistoletas ir šautuvas neužtaisyti. Tada Didžė užsismaukė kepurę ant akių, apgailestaudama, kad diena be saulės. Pasiguodė tuo, jog kai dangus pilkas ir debesys plaukia žemai, krinta mažiau šešėlių, tačiau šalta drėgmė vis tiek nedžiugino. Netrukus birželis. Juk turėtų būti karšta.
„Šiaurės Kalifornijoje oras retai būna nepalankus“, – pagalvojo ji traukdama į mišką. Ronis sekė iš paskos triukšmingai kaip koks buivolas. Bent jau ne plepys. Praeitais metais partneris liovėsi tauškęs tik tada, kai ji čiupo jam už sprando ir pagrasino perrėžti gerklę.
Po dviejų valandų jie pasiekė „priešų“ teritorijos gilumą. Bijodama, kad jaunojo partnerio keliamas triukšmas išduos jų buvimo vietą, Didžė sulėtino tempą. Erzino per dideli trikotažiniai marškiniai, kurie sudrėko nuo prakaito ir lipo prie kūno. Nuo kepurės lašėjo vanduo. Tokią dieną mieliau skaitytų, o ne šukuotų miško tankmę ieškodama pasipūtusių vyrų, kurie įsitikinę, kad viską išmano. Tačiau karinės pratybos stiprino įgūdžius. Jos gyvenimo tikslas – pranokti kitus, todėl knyga turės palaukti.
Staiga Didžė labiau pajuto, nei išgirdo kažkokį bruzdesį. Sustojo, Ronis pasekė jos pavyzdžiu. Didžė tyliai padavė jam kuprinę ir liepė laukti, tada apėjo netoliese augančius medžius ir išniro kitoje jų pusėje.
Ant rąsto sėdėjo vyras ir tyrinėjo žemėlapį. Ji pažinojo medicinos tarnybos darbuotoją Ferną Hilą. Jis buvo maždaug trisdešimt penkerių metų, geros fizinės formos, bet tokį įveikti – vieni juokai. Na, teks pasitenkinti ir juo.
Tyčia užlipusi ant nukritusios šakos, kad ši sutraškėtų, Didžė pasislėpė storo medžio šešėlyje. Vyras pašoko ant kojų ir atsisuko į garsą. Jo kuprinė ir šautuvas gulėjo ant žemės. Dėkle turėjo pistoletą, bet vargu ar mokėjo juo naudotis.
Tuo metu, kai Fernas žengė ton pusėn, kur sutraškėjo šaka, ji puolė jį iš už nugaros. Likus mažiau nei pusmetriui čiupo už rankos ir pasuko, tada užkabinusi koja pargriovė ant žemės. Vyriškis skaudžiai trenkėsi, garsiai iškvėpdamas „ooi!“.
Didžė nedelsdama šoko ant Ferno. Nusviedė jo pistoletą į krūmus, patį apvertė ir mikliai surišo už nugaros rankas. Kol jis dar kartą įkvėpė oro, ji spėjo surišti jam kojas.
– Gerai, vaike! – sušuko ji. – Gali išlįsti.
Pasirodė Ronis su Didžės kuprine rankose. Jis išsižiojęs spoksojo į surištą vyrą.
– Šauniai susitvarkėte, – pagyrė. – Taip greitai ir sklandžiai. Jis net neišgirdo, kad artinatės.
Medikas buvo prastai nusiteikęs.
– Kas dabar bus? – paklausė jis.
Didžė nusišypsojo.
– Atsipalaiduok, pailsėk, o mes paieškosime daugiau grobio. Nešvaistysiu Ronio laiko ir nesiųsiu jo į štabą su vienu įkaitu.
– Nieku
