perbraukė vidine jo kojos puse iki kelio, tada žemyn išorine puse iki bato. Pakartojo tą patį su kita koja, paskui pasislinko arčiau ir delnu slystelėjo per vidinę šlaunies pusę. Kai visai priartėjo prie gerosios jo vietelės, Kvinas nusišypsojo ir paprašė:
– Truputį kairiau.
Ji pakėlė akis. Buvo be kepurės, ji nukrito jiems grumiantis. Ilgi tamsūs plaukai buvo supinti į kasą, akys rudos, lūpos gražios formos, truputį įdegusi oda nusėta strazdanomis. „Graži, – išsiblaškęs pamanė Kvinas. – Ne, daugiau nei graži. Elegantiška ir stipri. Įdomus derinys.“
Ji kilstelėjo dailiai išlenktą antakį.
– Truputį kairiau? – perklausė ji, tada uždėjo ranką jam ant slėpsnų ir patapšnojo. – Žinau, dauguma vyrų savo daikčiuką linkę laikyti ginklu, bet manęs tai nedomina.
Kvinas tyliai nusijuokė.
– Taip sakai tik todėl, kad aš surištas ir priklausau nuo tavo malonės.
– Kurgi ne. Kad išvengtume nesusipratimų, iš anksto pranešu: kad ir kas nutiktų, nuomonės aš nepakeisiu.
Ji atsistojo, priėjo prie jo iš kitos pusės, vėl pritūpė ir šį kartą perbraukė jam per visą šlaunį. Tada apčiupinėjo pilvą ir krūtinę.
Kvinui patiko jausti, kaip jos rankos liečia jo kūną. Ji darbavosi vikriai, tuo parodydama, jog juo nesidomi, bet ganėtinai kruopščiai, kad nepražiopsotų kokio ginklo. Bent jau ji taip manė.
Iškrausčiusi jo švarko kišenes, patikrinusi apsiuvus ir pamušalą ji vėl pritūpė ant kulnų.
– Regis, tu neginkluotas.
– Gal nuvilk man marškinius? – pasiūlė jis. – Galėjau kokį ginklą prisiklijuoti prie odos.
– Nesvarbu, vis tiek artimiausiu metu jo nepasiektum. – Ji patapšnojo jam per žastą. – Mano mazgai kaip reikiant.
Kvinas pats tuo įsitikino. Bandė ištraukti rankas, bet virvės nepasidavė. Teks kaip nors kitaip išsivaduoti. Nors kol kas niekur nenorėjo eiti. Seniai su niekuo taip nesilinksmino kaip su šia pagrobėja.
Kvinas pažiūrėjo jai į krūtinę ir tyčia laikė įbedęs akis, kol jos pečiai įsitempė. Tada vėl pažvelgė į veidą. Ji prisimerkė ir suspaudė lūpas, nieko nesakė. Jau buvo spėjusi įsikalti į galvą, kad vyrų pasaulyje galioja vyriškos taisyklės. Bet tai nereiškė, kad jos jai turi patikti.
Dabar jau abu įdėmiai stebeilijo vienas į kitą – vyko savotiška kova, kuris pirmas neatlaikys priešininko žvilgsnio. Kvinas net neabejojo, kad laimėtų, tačiau sugalvojo kai ką įdomesnio. Mes jai iššūkį.
– Sukčiavai, – švelniai papriekaištavo.
Tikėjosi, jog ji sumirksės, išraus, pasijus kalta. Tačiau moteris tik gūžtelėjo pečiais.
– Aš laimėjau.
– Pasinaudojai nelaimingu atsitikimu.
– Visiškai teisingai. – Ji pasimuistė ir įsitaisė šalia jo. – Būtum pasielgęs kitaip?
Jam nereikėjo nelaimingo atsitikimo, ir taip būtų ją įveikęs, bet nebuvo prasmės to sakyti. Ji pati puikiai suprato.
– Be to, – tęsė moteris, – tik taip galėjau tave surišti. Juk nebūtum leidęsis.
– Teisingai mąstai.
– Kas tu toks? – paklausė ji.
– Tavo karo belaisvis. Ar ketini mane išprievartauti?
Vienas jos lūpų kamputis suvirpėjo.
– Nepuoselėk vilčių. Tau niekas negresia.
– Prakeikimas.
Jos lūpos nevalingai sukrutėjo, tačiau pavyko suturėti šypseną. Susitvardžiusi priminė jam:
– Neatsakei į mano klausimą.
– Žinau.
Ji stengėsi išsiaiškinti, kas jis toks, ir Kvinas pasisakys… kada nors. O dabar, nors vakaras buvo vėsus, drėgnas ir niūrus, jis puikiai leido laiką. Baiminosi, kad karinėse pratybose nuobodžiaus, nes bus per lengva. Laimei, klydo.
Ji prisitraukė vieną kelį prie krūtinės ir pasilenkė prie Kvino.
– Jeigu nesakai savo vardo, bent paaiškink, kodėl pasižiūrėjai žemyn. Esi geras karys. Turėjai suprasti, kad darai klaidą.
Geras karys? Dabar jau Kvinas užspaudė šypseną. Ne geras, o velniškai geras karys. Ji neturi nė menkiausios galimybės jį nugalėti, nors tikriausiai yra ganėtinai nuovoki ir tai supranta.
Moteris išdidžiai atkišo smakrą. Įdomu, kas ji tokia? Kariškė?
– Supratau, kad bandai mane apmulkinti, ir norėjau išsiaiškinti, ką rezgi, – paaiškino jis.
Ji įsitempė.
– Tikrinai mane?
– Tiesą sakant, žaidžiau.
Moteris garsiai įtraukė oro. Vėl primerkė tamsias akis ir Kvinui toptelėjo, kad ji mielai jį nudobtų.
– Kvinas Reinoldsas, – prisistatė jis norėdamas nukreipti jos dėmesį. – Kai mane jau apčiupinėjai, tikriausiai turėtume vadinti vienas kitą vardu.
Ji neužkibo ant kabliuko.
– Kai paklausiau tavo vardo, nuo atsakymo išsisukai, o dabar pasakei, nes tau tai naudinga?
– Panašiai. – Supratęs, kad ji savo vardo nesakys, Kvinas pakeitė temą: – Kur tavo partneris? – paklausė.
– Tuojau turėtų grįžti, tada pristatysime tave į stovyklą. Jis jau nuvedė ten keturis įkaitus. Kur tavo partneris?
– Per vėlai atvykau, todėl negavau poros. Be to, labiau mėgstu veikti vienas.
– Na, žinoma. – Ji šiek tiek pralinksmėjo. – Visi jūs, sukarintų organizacijų eržilai, tai mėgstate.
– Žiauroka kritika.
– Užtai teisinga.
Kvinas negalėjo to užginčyti. Jis pakėlė akis į pilką, lietaus žadantį dangų.
– Tuoj lis. Jeigu artimiausiu metu neketini vesti manęs į stovyklą, galėtum bent nutempti po kokia nors priedanga.
Ji taip pat žvilgtelėjo į dangų, bet tamsoje nelabai ką įžiūrėjo. Kvinas beveik neabejojo, kad moteris paliks jį gulėti purve, bet ji netikėtai iš kuprinės išsitraukė brezentą ir patiesė po medžiu netoliese. Tada čiupo Kviną už pažastų ir užtempė ant pakloto.
Jos
