jo žodžius.
– Iš kur atskridai?
– Iš Vidurio Rytų.
Iš jo tono buvo aišku, kad daugiau nieko nepavyks išpešti. Palaukusi, kol jis baigs kramtyti, Didžė pasiūlė antrą gabaliuką batonėlio.
– O tu? – nurijęs kąsnį paklausė Kvinas. – Gyveni Glenvude?
– Taip.
– O ką veiki?
Didžė svyravo, iš prigimties ji nebuvo linkusi apie save pasakoti. Atsipalaidavęs ir neslėpdamas susidomėjimo Kvinas laukė atsakymo. Galų gale ji gūžtelėjo pečiais ir išbėrė plikus faktus.
– Esu privati konsultantė, – tarė. – Miesto mokyklose vedu pamokas, per kurias aiškinu vaikams, kaip išvengti pavojaus. Mokau moteris pagrindinių savigynos būdų. Be to, mane kartais samdo kai kurios valstybinės ir federalinės organizacijos, kelios privačios įmonės. Padedu gelbėti į bėdą pakliuvusius vaikus.
– Kai tėvas pagrobia savo vaiką? – paklausė jis.
– Kartais. – Vis pasitaiko atvejų, kai vaiką pagrobia jį auginti trokštantis tėvas, neturintis globėjo teisių. – Nors vaikus grobia ir dėl išpirkos arba iš keršto.
Didžė nutilo staiga suvokusi, kad bando padaryti Kvinui įspūdį. „Nebūk kvailė“, – pasakė ji sau. Koks skirtumas, ką šis vyras apie ją galvoja?
Конец ознакомительного фрагмента.
Текст предоставлен ООО «ЛитРес».
Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию на ЛитРес.
Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.
