toks įsitikinęs?
– Ar klystu?
Ji papurtė galvą.
Tada prapliupo lyti. Lietus smarkiai plakė žemę. Po kelių sekundžių vieta, kurioje Kvinas ką tik gulėjo, virto bala. Jis pritraukė kelius prie krūtinės, kad kojos nesušlaptų.
Jo pagrobėja atrodė suirzusi. Kvinas kone girdėjo jos mintis. „Iš kur jis žinojo, kad pradės lyti? Kas šis vyrukas?“ Nors spėjo, kad ne vyruku jį mintyse pavadino. Be abejonės, parinko spalvingesnį žodį.
– Kad jau nesakai savo vardo, – tarė jis, – pamėginsiu atspėti.
Nekreipdama į Kviną dėmesio ji pataisė šviestuvą.
– Brenda, – pasakė jis.
Ji nė nesumirksėjo.
– Bembė? Hetera? Klojė? Anė? Sara? Destinė? Častitė?
Ji atsiduso.
– Didžė.
Jis būtų norėjęs sužinoti, koks jos visas vardas, bet nepaklausė. Ji tikriausiai to ir tikisi. Tik pareiškė:
– Pasiūlyčiau paspausti vienas kitam ranką, bet šiuo metu esu surištas.
Ji nusišypsojo.
– Matau.
O! Ji turi humoro jausmą. Kvinui tai patiko. Stačiokiška ir nesukalbama, tačiau be galo moteriška. Jeigu kaip nors priverstų ją iš naujo jį apieškoti, vakaras įgautų prasmę.
Didžė žvilgtelėjo į laikrodį ir suprato, kad jaunasis jos partneris greitai nepasirodys. Jis išėjo beveik prieš keturias valandas. Tikriausiai pasiklydo arba pakliuvo į nelaisvę. Jeigu būtų netoliese, ji girdėtų, kaip jis braunasi per krūmus. Tyla reiškė, kad su belaisviu ji liko viena.
Ji vėl pasisuko į Kviną. Nors porą valandų išgulėjo surištas, jis atrodė stebėtinai atsipalaidavęs. Lietus liovėsi, tačiau buvo vėsu ir drėgna. Didžę nukrėtė drebulys. Labiau už viską ji norėjo grįžti į stovyklą. Tačiau sulaikė vienas žmogus… aukštas, stiprus ir vyriškas.
– Karinių pratybų taisyklės leidžia belaisviui stengtis išsilaisvinti visais įmanomais būdais, – priminė ji. – Bet pagrobėjui vedant jį į stovyklą priešintis nebegalima.
Kvinas linktelėjo galvą.
– Teko girdėti.
– Tai ką?
Jis gūžtelėjo pečiais.
– Aš ne iš tų, kurie laikosi taisyklių.
Didžė taip ir manė. Padedama Ronio gal ir pajėgtų parvesti Kviną į stovyklą. Viena tikrai jo neišlaikys. Labai nenorėjo to pripažinti, deja, tai buvo tiesa. Jis puikiai kovėsi.
Žiūrėdama į stiprų Kvino kūną Didžė mąstė, kas jis toks ir ką veikia. Aišku, yra labiau už ją patyręs, tik ar daug labiau? Kur visko išmoko? Jis labai skyrėsi nuo kitų jos pažįstamų, Didžei knietėjo užduoti jam milijoną klausimų. Bet neklausinės. Išsiduotų, kad smalsauja, o to geriau nedaryti.
– Jeigu nepaklusi, užstrigsime čia iki ryto, – perspėjo Didžė. – Mus parveš kuris nors iš patruliuojančių automobilių.
– Labai gerai… man nereikės vidurnaktį kulniuoti pėsčiomis, o tu galėsi prisiimti nuopelnus, kad sučiupai mane.
Jis taip lengvai nusileido, kad Didžei kilo įtarimas. Tokie vyrai visada ką nors rezga. Vis dėlto net nemėgino sprukti… bent iki šiol.
Kvinas įsitaisė patogiau – pusiaugulom atsirėmė į medžio kamieną. Tada smakru parodė į jos kuprinę.
– Jeigu jau įstrigome čia nakčiai, gal užkąskime?
Sulig šiais žodžiais Didžės pilvas suurzgė. Nuo pusryčių ji nieko burnoje neturėjo. Reikėjo daug kam paskambinti, todėl nespėjo papietauti ir į pratybas išvyko nevalgiusi.
Ji ištiesė ranką į kuprinę ir staiga sustingo.
– Kur tavo daiktai? – paklausė ji.
– Paslėpti.
Ji savuosius irgi buvo paslėpusi, bet Kvinas surado. Pagalvojo, gal ir reikėtų surasti jo kuprinę, paskui nusprendė, kad neverta vargti tokią šaltą ir lietingą naktį. Jos atsargų užteks abiem.
Didžė ištraukė keturis javainių batonėlius, dvi plyteles šokolado, obuolį ir dar vieną buteliuką vandens.
– Gal turi greitmaisčio? – pasiteiravo jis. – Labai norėčiau bulvyčių.
– Teks palaukti, kol jas įtrauks į kalėjimo valgiaraštį, – atšovė ji dalydama užkandžius į lygias dalis.
Jis apžiūrėjo maistą ir gūžtelėjo pečiais.
– Geriau nei sausas davinys.
Sausas davinys. Maisto pakuotė, kurią kareivis nešasi į mūšį. Didžei teko ragauti tokio maisto, nebuvo taip neskanu, kaip dauguma tvirtino, vis dėlto ketino mėgautis tuo, ką turi kuprinėje.
– Tai tu kariškis? – paklausė ji.
– Panašiai.
– Iš specialiųjų pajėgų?
– Arti tiesos.
Didžė nesuprato, ar jis išsisukinėja norėdamas ją paerzinti, ar negali išsiduoti, kaip užsidirba pragyvenimui.
Ji įpylė truputį vandens iš naujo buteliuko į tą, iš kurio gėrė. Kai abiejuose induose skysčio buvo po lygiai, vieną pastatė netoli Kvino. Jis pasisuko ir atkišo surištas rankas.
– Gal atriši mane ir leisi pavalgyti? – paklausė.
Ji sukikeno.
– Jokiu būdu.
Kvinas vėl atsisėdo.
– Tada turėsi mane pamaitinti.
Neatrodė, kad jis dėl to nusiminė. Tamsiose akyse žybčiojo linksmos kibirkštėlės.
Ji nekreipė dėmesio į jo akis ir erzinantį balso toną. Tegul nesitiki, jog ji sutriks dėl to, kad reikia jį pamaitinti.
– Mieste tavęs neteko matyti, – pasakė ji išvyniodama pirmą javainių batonėlį iš Kvino dalies. – Juk negyveni karinėje bazėje?
– Ne. Atskridau į šalį užvakar, o šįryt atvykau į Glenvudą. Turiu susitikti su broliu.
Didžė sulaužė batonėlį į mažesnius gabaliukus ir ištiesė jam vieną. Kvinas nepasivargino pasilenkti į priekį, todėl jai teko ištiesti ranką per visą jo kūną. Tik kai
