le>– 1~
Linkolnšyras, 1815 m. gruodis
Iš pradžių Džena Samerfild pastebėjo jį tik akies krašteliu. Tolumoje per laukus ant žirgo šuoliavo raitelis – galingas, grakštus ir nerūpestingas. Jaudinantis reginys. Gražus pilkas ristūnas ir jojikas tokiu pat pilku apsiaustu, besiplaikstančiu iš paskos. Žirgas ir raitelis atrodė tarsi sukurti iš debesų, uždengusių visą dangų. Gal Dženai pavyktų užfiksuoti juos popieriuje? Ji čiupo eskizų bloknotą, anglį ir ėmė greitai piešti.
Nieko neišėjo. Raitelis dingo dauboje.
Džena padėjo bloknotą su anglimi į šalį ir grįžo prie tapomo paveikslo – slėnio tiesiai apačioje. Tik dėl jo čia ir sėdėjo šaltą gruodžio dieną. Kaip nuostabu būtų nutapyti ir ant žirgo skriejantį vyrą. Koks iššūkis atskleisti visus pilkus atspalvius, pavaizduoti jėgą ir judesį!
Kanopų trenksmas ją išgąsdino. Džena atsisuko. Vyras ir žirgas skriejo jos pusėn.
Prakeikimas! Ar jis atjoja išvaryti jos iš svetimos žemės? Nuvyti nuo tokio tobulo apžvalgos taško?
Tik ne dabar! Ji juk beveik baigė. Trūko kelių minučių. Be to, reikėjo greičiau grįžti namo, kol niekas nepradėjo domėtis, kur ji dingo.
Mintis pertraukė žirgo ir raitelio paveikslas. Teptukas pakibo ore stengiantis įsiminti vaizdą, judesį, šviesą ir šešėlius…
Dievulėliau! Jis šuoliavo tiesiai į ją. Džena žengė atatupsta ir parvertė savo taburetę.
Raitelis sustabdė žirgą vos per colį nuo jos.
– Nenorėjau jūsų išgąsdinti, – tarė jis.
– Maniau, kad mane partrenksite! – sušuko Džena ir įmetusi teptuką į ąsotį su vandeniu nusivalė rankas į prijuostę, kurią buvo apsivilkusi ant suknelės.
Sprendžiant iš puikaus apsiausto, skrybėlės ir laikysenos balne, vyras atrodė tikras džentelmenas, kurio darbas – būti aukščiau visų kitų.
Kad tik šis džentelmenas nebūtų tolimas pusbrolis, paveldėjęs šią žemę, kurią ji vis dar vadino savo namais.
– Labai atsiprašau, – tarė jis nulipdamas nuo žirgo. – Atjojau pasižiūrėti, ar jums nereikia pagalbos, bet dabar matau, kad sėdėdama ant kalvos turėjote tikslą.
– Taip, – atsakė Džena ranka prisidengusi akis. – Kaip matote, tapau peizažą.
– Nedaug trūksta, kad paspaustų šaltukas. Galite sušalti.
Džena parodė jam rankas.
– Mūviu pirštines. – Žinoma, jos pirštinės buvo be pirštų. – O apsiaustas pakankamai šiltas.
Mergina pažvelgė vyrui į veidą. Jis buvo stiprus ir ilgas, bet ne siauras, tiesia, tobulai jam tinkančia nosimi ir tamsiais tankiais antakiais. Iš po skrybėlės kyšantys plaukai irgi buvo tamsūs, o akys – užburiančios karamelės spalvos, pabarstytos tamsiai rudais taškeliais. Mielai nutapytų tokį įsimintiną veidą.
Vyriškis ištiesė ranką.
– Leiskite prisistatyti. Aš Rosdeilas.
Vadinasi, ne pusbrolis. Džena atsiduso iš palengvėjimo. Matyt, kažkoks kitas aristokratas.
Ji padavė jam ranką.
– Panelė Samerfild.
– Samerfild? – kilstelėjo jis antakius. – Svečiuojuosi pas lordą Penfordą, Delą Samerfildą. Gal būsit giminės?
Džena žinojo tik tiek, kad lordas Penfordas – jos pusbrolis. Kaip pasisekė, kad šis vyras – jo svečias.
– Tolima giminė, – kilstelėjo smakrą Džena. – Aš viena iš skandalingųjų Samerfildų. Neabejoju, kad apie mus girdėjote.
Jo veide sustingusi šypsena buvo geriausias atsakymas. Žinoma, kad girdėjo apie jos šeimą. Ir apie velionį tėvą serą Holį Samerfildą iš Jardnio, praradusį turtus per kvailas investicijas; ir apie motiną, kuri garsėjo daugybe meilužių. Su vienu iš tų meilužių motina ir pabėgo, kai Džena buvo dar tokia maža, kad dabar beveik jos neprisiminė. Kas gi negirdėjo apie skandalinguosius Samerfildus?
– Tuomet turbūt gyvenote Samerfildų dvare. – Jis parodė į namą apačioje.
– Dėl to jį ir tapau, – atsakė Džena. – Ir būčiau labai dėkinga, jeigu lordui Penfordui neužsimintumėte, kad įsibroviau į jo žemę. Nieko čia nepaliečiau ir atėjau tik vienam kartui, nutapyti šio vaizdelio.
Rosdeilas nerūpestingai numojo ranka.
– Esu tikras, kad jis neprieštarautų.
Džena nebuvo tokia tikra. Po tėvo mirties lordas Penfordas nekantravo, kad Džena ir dvi jos seserys kuo skubiau išsinešdintų.
Mergina atsistojo ir ėmė krautis dažus.
– Bet kuriuo atveju, dabar jau eisiu.
Vyriškis uždėjo ranką ant jos molberto.
– Nereikia. Prašau, tęskite.
Džena papurtė galvą. Kerai išsisklaidė, magijos nebeliko. Ji vėl prisiminė, kad namas apačioje jai nebe namai.
– Turiu grįžti. Laukia netrumpas kelias.
– Kur trauksite? – paklausė jis.
Akivaizdu, kad žino visus skandalus.
– Į Tinmorų dvarą. – Ji metė į jį paniekos kupiną žvilgsnį. – Ar pamiršote, kad mano sesuo Lorena ištekėjusi už lordo Tinmoro?
Rosdeilas nusuko akis ir nudūrė jas žemyn.
– Pamiršau.
Vyriausioji Dženos sesuo ištekėjo už senio lordo Tinmoro tik dėl pinigų. Tam, kad jaunėlė Džena, vidurinioji sesuo Tesa ir įbrolis Edmundas neskurstų. Kad jie, priešingai nei pati Lorena, galėtų susituokti iš meilės.
Džena taip ir neatleido Lorenai, kad ji paaukojo savo laimę ir įsipareigojo tam senam, baisiam vyrui. Ir dėl ko gi viskas? Džena, priešingai nei sesuo, netikėjo romantika ir laiminga santykių pabaiga. Juk meilė galiausiai įskaudindavo ir tave, ir kitus.
Pakilęs vėjas ėmė drebinti paveikslą, todėl Rosdeilas prispaudė jo kraštą pirštu, kad nenupūstų. Jis suraukė antakius.
– Matau, kad pavaizdavote būtent tą namą, bet visa kita nė kiek nepanašu į šiandieną…
Džena atsegė popierių nuo molberto ir atsargiai uždengė jį audiniu, o tada įkišo į odinį voką.
– Galima sakyti, nutapiau prisiminimą. – Arba prisiminimo nuotaiką.
Atskriejo dar vienas vėjo gūsis. Džena nusisuko ir ėmė greitai krautis daiktus: sulankstė molbertą ir taburetę, uždarė dažus, išpylė iš ąsočio vandenį, suvyniojo teptukus į skudurą. Viską sudėjo į vieną didelį drobinį krepšį.
– Kiek kelio iki jūsų namų? – paklausė Rosdeilas.
Džena norėjo atsakyti, kad jos namai tiesiai apačioje.
– Norėjote
