linktelėjo.
– Pamaniau, gal turite kompanioną arba ką nors su karieta. Gal tuomet aš galėčiau nugabenti jus į Tinmorų dvarą? – Jis pakėlė akis į debesis. – Dangus atrodo nedraugiškai, o jūsų laukia nemenkas kelias.
Džena vos susitvardė nenusijuokusi. Argi jis nesupranta, kas nutiks, jei jį kartu su viena iš Samerfildų seserų užklups audra?
Žinoma, Džena, priešingai nei jos sesuo Tesa, kuri galiausiai ištekėjo už vyro, su kuriuo ją užklupo audra, niekada neleistų, kad viskas nueitų taip toli. Kodėl gi nesurizikavus ir nepajodinėjus su Rosdeilu?
Ji plačiai nusišypsojo.
– Koks jūs malonus. Būčiau labai dėkinga.
Rosas pritvirtino jos krepšį prie balno ir užlipo ant Sielos, savo mylimiausio žirgo, kuris nuo kumeliuko užaugo jo tėvo veislyne. Tada ištiesė ranką panelei Samerfild ir užkėlė ją ant šoninio balno priešais.
Mergina atsisuko ir pažvelgė vyrui tiesiai į akis.
– Ačiū.
Ji buvo graži. Šviesi tobula oda, žydros lyg jūra akys, putlios rausvos lūpos, o iš po kepuraitės buvo matyti šviesūs plaukai. Vienintelis trūkumas buvo nosis – kiek per didelė jos veidui, nors dėl to mergina atrodė tik dar įdomesnė, daugiau nei paprasčiausiai graži. Ji nebuvo nei įžūli, nei koketiška, bet pavadinti nedrąsia irgi negalėjai.
Nebijanti. Štai kokia.
Ji neatsiprašinėjo už tai, kad yra viena skandalingųjų Samerfildų, ir per daug neatgailavo, kad vaikšto ne savo žemėse. Rosui patiko, kad ji neapsimetinėja pati ir priima jį tokį, koks yra.
Turbūt todėl, kad nežino, kas jis toks. Sužinoję žmonės imdavo elgtis kitaip. Sutikti jauną moterį, kuri mintinai nedeklamuoja Debreto etiketo, – kaip šviežio oro gurkšnis.
– Į kurią pusę? – paklausė jis.
Džena parodė ranka, ir jie pajudėjo.
– Kiek laiko svečiuojatės pas lordą Penfordą? – paklausė ji.
– Dvi dienas, ruošiuosi pasilikti iki Trijų karalių. – Tai nelabai patiko jo tėvui.
– Ar per Kalėdas lordas Penfordas turės svečių? – paklausė Džena nepritariamu tonu.
Jis nusijuokė.
– Tik vieną.
– Jus?
– Taip, – atsakė jis.
Mergina ilgokai tylėjo ir sustingusi sėdėjo balne.
– Kaip… kaip jums namas? – galiausiai paklausė ji.
Rosas nelabai suprato, ką ji turėjo galvoje.
– Patogus, – patylėjęs atsakė.
Džena atsisuko ir pažvelgė jam į akis.
– Turėjau galvoje, ar lordas Penfordas daug ką pakeitė?
Ak, juk tai buvo jos namai. Natūralu, kad smalsauja.
– Negaliu pasakyti, bet žinau, kad ruošiasi kai ką remontuoti.
Ji vėl nusisuko.
– Dievaži, remontuoti ten tikrai yra ką.
– Ar nesilankėte ten nuo tada, kai išsikraustėte? – paklausė Rosas.
Panelė Samerfild vėl atsisuko ir papurtė galvą.
Pilki debesys juos sparčiai vijosi, tad vyras paskubino žirgą.
– Manau, snigs.
Ir, tarsi jis būtų pranašas, ėmė leistis snaigės. Iš pradžių pamažu, po to greičiau ir gausiau, kol galėjai įžiūrėti vos dvi pėdas į priekį.
– Sukite čia, galėsime trumpam prisiglausti.
Jis pasuko į krūmais apaugusį taką ir prijojo klasikinio stiliaus pavėsinę. Pusę jos dengė vijokliai, grindys buvo nuklotos lapais ir šakelėmis.
– Matau, lordas Penfordas sodais nesirūpina, – tarė panelė Samerfild.
– Gal jis apie jį net nežino, – atsakė Rosas lipdamas nuo žirgo. – Šis gerai paslėptas.
– Paslėptas tik dabar, anksčiau buvo kitaip.
Jis padėjo jai nulipti ir nuvedė žirgą į pavėsinę. Vietos čia pakako visiems. Panelė Samerfild atsisėdo ant suoliuko pavėsinės viduryje ir susisupo į apsiaustą.
Rosas prisėdo šalia.
– Jums šalta?
Jos skruostai buvo nuostabiai rausvi, o blakstienos blizgėjo nuo ištirpusių snaigių.
– Nelabai.
Jam patiko, kad ji nesiskundžia. Rosas apsižvalgė.
– Ši pavėsinė matė geresnių dienų?
Mergina nostalgiškai linktelėjo.
– Kažkada čia buvo mūsų mėgstamiausia žaidimų vieta.
– Jūs turite dvi seseris, ar ne?
Ji siūbavo kojomis pirmyn ir atgal po suoliuku. Turbūt taip pat darydavo vaikystėje.
– Ir įbrolį, – ji šnairai dirstelėjo jo pusėn. – Pavainikį brolį.
Ar garsiai kalbėdama apie tai, ką kiti mieliau slėptų, ji juto malonumą?
– Kiek suprantu, jis augo kartu su jumis? – Sklido kalbos, kad seras Holis mėgdavo prieš žmoną pasipuikuoti savo meilės kūdikiu.
– Taip. Mes puikiai sutarėme.
Atrodė, kad ji laukia nepatogių klausimų ir atsakinėja į juos kuo nerūpestingiau.
– O kur jūsų brolis dabar? – paklausė jis.
– Ar patikėtumėte, jei pasakyčiau, kad jis augina avis Ežerų krašte? – tarė ji su pajuoka.
– Kodėl neturėčiau patikėti? – Beveik visus jo pažįstamus iš esmės buvo galima vadinti ūkininkais.
– Na, jei būtumėte jį pažinojęs, nustebtumėte, kad dabar jis dirba ūkyje. Jis buvo dvidešimt aštuntojo būrio karininkas. Sužeistas Vaterlo, – tarė ji, bet staiga numojo ranka. – Ak, skamba pernelyg didingai. Jis buvo tik leitenantas, ir jį sužeidė.
– Bet, kiek suprantu, pasveiko? – Antraip turbūt neaugintų avių.
– Taip.
– O
