jų nebūtų norėjusi praleisti daugiau laiko. Paprastai ji palikdavo vyrišką kompaniją pirmai progai pasitaikius, ypač kai prasidėdavo liaupsės jai. Ypač kai įtardavo, kad jie įsimylėję dosnų kraitį, pažadėtą lordo Tinmoro, o ne ją pačią. Rosdeilo akyse nesimatė nė lašelio godumo. Džena buvo tikra, kad apie kraitį jis net nepagalvojo.
Jie jojo nesikalbėdami, tik kartais Džena pasakydavo, kur pasukti. Ji vedė jį per laukus, trumpiausiu įmanomu keliu, kuriame mažiausiai rizikavo ką nors susitikti. Peizažas gražiai pasidengė baltu sniegu, tarsi būtų nuvalytas. Buvo visiškai tylu, girdėjosi tik žirgo kanopų dundėjimas per sniegą ir gyvulio šnopavimas.
Jie prijojo upelį. Vienintelis kelias per jį buvo tiltelis, kuris lemtingą naktį, kai Tesą užklupo audra, buvo paniręs po vandeniu.
– Palikite mane prie tiltelio, – tarė ji. Aplink nieko nesimatė, bet, jei kas eitų pro šalį, ji keliautų takeliu, vedančiu prie tiltelio. – Likusį kelią nueisiu.
– Kad mūsų nepamatytų kartu? – taikliai atspėjo Rosdeilas.
Ji nesusilaikė nenusijuokusi.
– Nebent norite priverstinės santuokos.
Rosdeilas juokaudamas iš pasibaisėjimo kilstelėjo antakius.
– Tik ne tai.
– Galite sustoti čia, – tarė ji šokdama nuo balno.
Jis atsegė krepšį ir padavė jai.
– Panele Samerfild, man buvo labai malonu.
– Lieku jums skolinga, sere, – atsakė ji. – Bet jei kam nors apie tai papasakosite, labai mane supykdysite.
Rosdeilui nusišypsojus, Džena pajuto, kad jam patinka.
– Tai bus mūsų paslaptis, – tyliai tarė jis.
Mergina linktelėjo atsisveikindama ir nuskubėjo per tiltelį. Pasiekusį kitą krantą, atsisuko.
Raitelis vis dar stovėjo ją stebėdamas.
Ji pamojavo, nusisuko ir greitai nuėjo. Neplanavo taip susivėlinti.
Džena grįžo per sodą už dvaro ir įėjusi pro galines duris nusimovė pusbačius. Jie buvo kiaurai permirkę ir snieguoti. Kas nors iš tarnų jais pasirūpins. Čia ji nedrįso valyti savo batų pati, kaip buvo pratusi Samerfilde. Jei apie tai sužinotų lordas Tinmoras, jai tektų išklausyti dar vieną paskaitą apie ledi tinkamą elgesį, o ledi nedera valyti batų.
Kokia ji nedėkinga. Dauguma merginų džiaugtųsi turėdamos tarnų, kurie nuvalo jų batus, bet Džena buvo pratusi tuo pasirūpinti pati, nes tėvas buvo sumažinęs tarnų skaičių.
Pasikabinusi apsiaustą ant kablio, Džena nusinešė krepšį į kambarį. Jai paskirta kambarinė padėjo persirengti, bet ji palaukė, kol mergina išėjo, ir tik tada iškrovė krepšį. Paveikslą paliko ant stalo – nežinojo, ar jam dar ko nors trūksta, ar ne.
Vėl uždengusi audiniu, įdėjo jį į stalčių. Kol kas paliks ramybėje. Užuot toliau tapiusi, ji nuskubėjo žemyn į biblioteką, atsargiai atidarė duris ir žvilgtelėjo vidun. Ačiū Dievui, viduje buvo tuščia, nors būtų nesunku sugalvoti puikų pasiteisinimą, kodėl užsuko į biblioteką.
Džena ilgai žvalgėsi tarp lentynų, kol galiausiai rado tomą, kurio ieškojo, – Debreto perai ir baronetai. Ji išsitraukė knygą, atsivertė pavardžių rodyklę ir pervertė lapus, kol rado R raidę.
– Rosdeilas, Rosdeilas, Rosdeilas, – murmėjo ji akimis slysdama per eilutes.
Tokios pavardės nebuvo.
Ji atsivertė pirmuosius knygos puslapius su titulais, priklausančiais vyriausiesiems perų sūnums. Ji pirštu braukė per eilutes.
Rosdeilas.
Štai kur jis! O šalia Rosdeilo buvo parašyta Kesingtono k. K reiškė kunigaikštis.
Ji buvo su vyriausiuoju Kesingtono kunigaikščio sūnumi. Kesingtono kunigaikščio įpėdiniu. Ir plepėjo, tarsi jis būtų vienas brolio draugų. Netgi dar blogiau – iš anksto gindamasi nuo nepageidaujamų simpatijų, išdžiaustė prieš jį visus nešvarius šeimos skalbinius. Jis matė ją tapančią ir netgi vaizduojančią Baudikę.
Džena atsivertė Kesingtono kunigaikščio puslapį. Čia buvo du puslapiai pasižymėjimo ženklų, įvertinimų ir titulų, susikaupusių nuo šešioliktojo amžiaus. Ji perskaitė, kad Rosdeilo motina mirusi, o jis pats vardu Džonas. Neturėjo nei brolių, nei seserų. Nešiojo antrąjį tėvo titulą – Rosdeilo markizas.
Džena sudejavo.
Kesingtono kunigaikščio įpėdinis.
– 2~
Rosas, gurkšnodamas raudonąjį vyną, svetainėje laukė Delo. Vakarienės laikas baigėsi prieš keturiasdešimt minučių, bet jis nei turėjo apetito, nei norėjo draugijos. Rosas patenkintas galvojo apie susitikimą su panele Samerfild. Ta mergina jį sužavėjo.
Kada buvo paskutinis kartas, kai jauna moteris paprasčiausiai su juo šnekučiavosi ne tik apie save, bet ir apie šeimos skandalus? Pastaruoju metu, kada tik apsilankydavo aukštuomenės salone, jaunų merginų ir jų motinų akyse matydavo vien matematinius skaičiavimus. O štai panelės Samerfild akyse tespindėjo draugiškumas.
Ar tai pasikeis? Akivaizdu, ji nežinojo, ką reiškia Rosdeilo vardas, bet netrukus sužinos. Ar tada irgi gerai paskaičiuos?
Įdomu būtų išmėginti.
Durys atsidarė.
– Labai atsiprašau, Rosai, – vidun įvirto Delas. – Nesitikėjau, kad ūkio reikalai taip užtruks. Daviau žinią virtuvei. Vakarienė bus po kelių minučių.
Rosas kilstelėjo dekanterį raudonojo vyno.
– Norėsi?
Delas linktelėjo.
– Ištroškau.
Rosas įpylė taurę ir padavė jam.
– Problema ta, kad viskas pūva. Griūva karvių tvartas, nuomininkų kotedžai visai baisios būklės. Stogai kiauri, sienos trupa, langai išdaužyti. Galėčiau vardyti ir vardyti, – jis atsiduso ir nurijo gerą gurkšnį vyno.
– Panašu, kad nemažai kainuos, – su nuoširdžia užuojauta pastebėjo Rosas.
Kiek ūkių priklausė Roso šeimai? Mažiausiai penki, ir tai neįskaičiuojant medžiotojų namelių ir namo Bate. Vien palaikyti juos tokios būklės, kokios yra, buvo nemažas vargas, o kas būtų, jeigu būtų palikti be priežiūros? Delui čia viskas buvo nauja. Jis ką tik su visu būriu grįžo į Briuselį, kai jį iškvietė perimti titulo. Tėvai, vyresnėlis brolis ir jaunėlė sesuo žuvo baisiame gaisre. Rosas pats pranešė jam naujienas ir palydėjo namo.
Po kelių savaičių Delo būrys kovėsi Vaterlo.
– Gerai
