susituokti.
Kaip baisu. Santuoka per prievartą visai nejuokinga.
– Kažkodėl nesuprantu, kas čia taip juokinga.
Panelė Samerfild užvertė akis.
– Mus dabar užklupo pūga. Gal būsite priverstas vesti mane. – Ji pagrūmojo pirštu. – Tad verčiau tikėkitės, kad niekas mūsų neužtiks. – Tada jos veidas nušvito tarsi kažką sugalvojus. – Nebent jūs jau vedęs. Tuomet tiesiog kiltų skandalas, – ištarė tokiu balsu, tarsi skandalas būtų anekdoto dalis.
– Aš nevedęs.
Ji nusišypsojo.
– Tuomet tikėkimės, kad pro šalį neprajos lordas Tinmoras ar jo pakalikai.
Jų niekas neras. Nebent kas nors žinotų šią vietą ir būtų toks kvailas, kad išjotų per pūgą. Net jei juos užtiktų, Rosas dėl lordo Tinmoro nesijaudino. Jis Rosui neprilygtų nei galia, nei įtaka.
Panelė Samerfild įkvėpė, atsiduso ir pagaliau įveikė kikenimo priepuolį.
– Aš pažįstu Glenvilį, – pastebėjo jis. – Geras žmogus.
– Tikrai taip, – pritarė ji.
Bet pasakoti, kodėl pažinojo Glenvilį, Rosas nenorėjo.
Per karą jis kelis kartus plukdė Glenvilį per kanalą šeimos jachta, kai šis slapčia darbavosi Karūnos labui. Kanalo vandenys buvo vienintelis pavojus, kurį per karą matė Rosas. Jis plaukdavo, kada tik prireikdavo, bet, jo akimis, palyginti su draugo Delo pasiekimais ir kitų kančiomis, tai buvo mažmožis. Jis matė, ką karas kainavo kitiems kariams. Kojas. Rankas. Akis. Sveiką protą. Kodėl tokią kainą teko sumokėti jiems, o ne jam?
Rosas nuginė skaudžias mintis šalin.
– Negirdėjau, kad Glenvilis vedė per prievartą.
– Tikrai? – nustebusi atsisuko Džena. – Dievulėliau, maniau, kad visi žino. Galiu pasakyti, kad dabar jie atrodo labai laimingi, taigi viskas išėjo į gera. Bent jau kol kas.
– Kol kas?
Ji gūžtelėjo pečiais.
– Juk niekada negali žinoti.
– Kalbate truputį ciniškai, – pasakė jis, nors jos veide labai greitai mainėsi skirtingi jausmai.
Staiga jos veidas tapo akmeninis.
– Žinoma, kad esu ciniška. Santuoka gali atnešti didelį liūdesį. Kaip mano tėvams.
– Bet jie tik vieni iš nedaugelio, – atrėmė Rosas, nors turėjo kelis draugus, kurių gyvenimai buvo nepakenčiami būtent dėl sutuoktinių. Jo tėvų santuoka buvo laiminga. Kol buvo gyva motina. Antrojoje tėvo santuokoje apie laimę niekas negalvojo. Tai buvo politinė partnerystė.
– Dar vienas pavyzdys – mano sesers Lorenos santuoka su lordu Tinmoru. – Džena nusisuko. – Ji švaisto savo jaunystę veltui, – pridūrė ji tyliai, tarsi kalbėtųsi ne su juo, o su savimi.
– Argi taip blogai? Girdėjau kalbant, kad ji ištraukia jį iš namų. Kalbama, kad iki tol jis buvo atsiskyrėlis.
– Esu tikra, kad jis šią santuoką laiko puikia sąjunga, – atkirto ji. – Dabar turi, kam nurodinėti.
– Jums? – Akivaizdu, kad panelė Samerfild nekentė Tinmoro. – Ar jis jums nurodinėja?
– Mėgina. Mano, kad gali priversti mane… – ji staiga nutilo. – Nesvarbu. Kartais nesuvaldau liežuvio.
Mergina nutilo, sustingo ir pasinėrė į savo mintis, tarsi jo čia nė nebūtų. Rosui šis pokalbis patiko. Jie kalbėjosi kaip lygus su lygiu, nė vienas nemėgino nei padaryti įspūdžio, nei išsisukti.
Jis norėjo dar pasikalbėti.
– Papasakokite apie paveikslą.
Mergina įtariai atsisuko.
– Ką būtent?
– Aš jo nesupratau.
Ji atsisėdo tiesiau.
– Nes dangus buvo rausvai violetinis, o žole apžėlusios kalvos mėlynos ir nė kiek nepriminė Linkolnšyro gruodį?
– Akivaizdu, kad peizažą tapėte ne taip, kaip jis atrodo šiandien. Sakėte, kad tapėte prisiminimą, bet negali būti, kad kada matėte tokį vaizdą. – Paveiksle spalvos grūmėsi viena su kita ir buvo ryškesnės nei realybėje.
Ji nusisuko.
– Tai buvo šviesių vaikystės dienų prisiminimas, kai viskas galėjo būti taip, kaip įsivaizduoji; kai galėjai susikurti savo pasaulį ir būti jame, kuo panorėjęs.
– Vadinasi, žolė ir dangus irgi galėjo būti tokie, kokių norėjote. Visai suprantu, – atsakė Rosas šypsodamasis. – Kažkada praleidau visą vasarą įsitikinęs, kad esu riteris. Kad būtumėte mačiusi, kiek drakonų paskerdžiau, kiek mergelių išgelbėjau.
Jos žydros akys sužibo.
– Aš visada būdavau Baudikė ir kovodavau su romėnais. – Ji atsistojusi iškėlė ranką. – Kai britų karė karalienė, paplūdusi krauju nuo romėnų rykščių… – Džena vėl atsisėdo. – Kauperis man padarė didelę įtaką.
– Mano tėvas turėjo seną Spenserio „Fėjų karalienę“. Daugiau nei dviejų šimtų metų senumo. Skaičiau ją vis iš naujo ir iš naujo stengdamasis viską įsivaizduoti.
Panelė Samerfild atsiduso.
– Tada gyvenimas atrodė toks paprastas.
Jiedu vėl nutilo.
– Ar pasiilgstate šios vietos? – paklausė Rosas. – Turiu galvoje ne pavėsinę, o Samerfildų dvarą, kuriame užaugote.
Jos veide pasirodė ilgesys.
– Pasiilgstu. Pasiilgstu pažįstamų kambarių, pažįstamų paveikslų ir baldų. Nedaug ką galėjome pasiimti su savimi, – tarė ji kilstelėjusi smakrą. – Nenoriu, kad galvotumėte, jog kaltiname lordą Penfordą. Jis mums niekaip neįsipareigojęs. Žinome, kad jis taip pat paveldėjo ir mano tėvo paliktas problemas. – Vėl atsistojusi ji nuėjo prie pavėsinės krašto ir viena ranka atsirėmė į koloną. – Panašu, kad pūga rimsta.
Rosas nesidžiaugė matydamas, kad snaigės krinta vis rečiau.
– Jojam toliau?
– Manau, reikėtų, – atsakė ji. – Jei grįšiu vėlai, klausinės, kur buvau.
– Ar taip nutinka visada? – paklausė jis.
– Taip. – Pasibjaurėjimą jos akyse pakeitė juokas. – Tik
