ranką.
– Susitvarkysiu. Man tik skaudu matyti, kaip viskas apleista, – jis papurtė galvą. – Vargšai nuomininkai. Jiems ir taip nelengva, o dabar dar tas bjaurus oras.
Tarp durų išdygo liokajus.
– Vakarienė patiekta, sere.
Delas atsistojo.
– Bent jau turime, ką valgyti. Esu tikras, kad virėja iškėlė mums puotą.
Jie nuėjo į valgomąjį. Prie ilgo stalo greta, kad būtų patogiau šnekučiuotis ir pasiekti maistą, buvo padengtos vietos dviem žmonėms. Virėja išties nenuvylė. Putpelės, moliūgai ir pastarnokai. Rosui iškart atsirado apetitas.
– Tikiuosi, tavo diena nebuvo nuobodi, – tarė draugas. – Ar radai, kuo užsiimti?
– Man puikiai sekėsi, – atsakė Rosas šakute smeigdamas svieste keptą pastarnoką. – Buvau nujojęs į kaimą apžiūrėti tavo valdų.
– Tau tai buvo pramoga? – skeptiškai perklausė Delas.
– Kaimiečiai buvo kalbūs, – tarė Rosas rodydamas į jį šakute. – Pasirodo, esi geidžiamiausias jaunikis.
Delas nusijuokė.
– Kiek suprantu, neatskleidei, kas pats esi.
Ne, kaime tikrai ne.
– Prisistačiau Džonu Gordonu.
– Tuomet aišku, kodėl prie įėjimo nestovi eilė mamyčių.
Rosas nusišypsojo.
– Užtai jos kuria strategijas, kaip prisistatyti tau.
Delas gūžtelėjo pečiais.
– Laiko švaistymas. Kaip galiu vesti? Tie ūkiai suryja visą mano laiką.
Kiek jis jų turi? Tris?
– Nemanau, kad kam nors rūpėtų, ar dažnai būsi namuose. – Daugumai jaunų moterų pats vedybų su tituluotu vyru faktas buvo svarbiau nei santuokos esmė. – Bet kuriuo atveju, tau būtų ne pro šalį pabendrauti su svarbesniais kaimynais.
– Kuriais? – paklausė Delas be jokio entuziazmo.
Prieš atsakydamas, Rosas įsidėjo į burną kąsnį, sukramtė ir nurijo.
– Kaime man sakė, kad netoliese gyvena lordas Tinmoras.
– Tas nuobodus senis? – suvaitojo Delas.
– Jis turi įtakos parlamente, – priminė Rosas. – Būtų ne pro šalį jį palinksminti. Galbūt padėtų tau, kai pats užimsi pareigas.
– Man padės tavo tėvas.
– Mano tėvas tau tikrai padės, bet susipažinti su Tinmoru vis tiek nepakenks, – pastebėjo Rosas pjaudamas putpelę. – Girdėjau, esi giminė Tinmoro žmonai ir jos seserims.
– Jei neklystu, jos mano tolimos pusseserės. Užaugo šiuose namuose.
– Galbūt jos norėtų čia apsilankyti? – Bent jau Džena tikrai norėtų.
Delas suraukė antakius.
– Greičiau jau atsisakytų kvietimo. Šiandien sužinojau, kad ne tik ūkis nustekentas, bet ir dukterys paliktos be skatiko. Mano tėvas jas iškraustė praėjus keliems mėnesiams po jų tėvo mirties. Todėl vyriausioji ir ištekėjo už Tinmoro – dėl pinigų.
– Panašu, kad šiandien nemažai sužinojai. – Nieko keisto, kad Džena Samerfild neatrodė patenkinta.
Delas nelinksmai nusijuokė.
– Ūkio valdytojas irgi buvo kalbus.
– Gal būtų neblogai susitaikyti. – Delui draugija būtų ne pro šalį.
Draugas nusikvatojo.
– Reikės pabandyti.
Rosas paskalandavo taurėje vyną.
– Nerizikuočiau įžeisti lordą Tinmorą.
Delas į jį žvilgtelėjo.
– Nors ir nemėgsti politikos, bet puikiai supranti, kaip ji veikia.
– O kaipgi kitaip? Mano tėvas tik apie tai ir kalba. – Rosas pripildė draugo taurę. – Nesakyčiau, kad jos nemėgstu, bet žinau, kad galiausiai ji užvaldys mano gyvenimą, ir visai to nelaukiu.
Delas užsivertė taurę ir tyliai tarė:
– Niekada nenorėjau šio titulo.
Rosas uždėjo ranką jam ant peties.
– Žinau.
Jie baigė valgyti putpeles tyloje, o tada desertui buvo patiekti nedideli pyragaičiai.
Kai buvo išneštos paskutinės lėkštės ir ant stalo atsirado dekanteris brendžio, Delas pripylė taures.
– Na, gerai, – tarė jis. – Pakviesiu juos vakarienės.
Rosas kilstelėjo taurę ir pritariamai linktelėjo.
Draugas pažvelgė jam į akis:
– Bet įspėju, kad jauniausioji sesuo netekėjusi.
– Turėsiu omenyje, – atsakė Rosas plačiai šypsodamasis.
Po dviejų dienų Džena prisijungė prie sesers ir lordo Tinmoro prie pusryčių stalo. Kartais, jei atsikeldavo anksčiau, papusryčiaudavo kartu su jais, ir būdavo linksma, nes žinodavo, kad iki vakarienės bus palikta ramybėje. Be to, norėjo pažiūrėti, ar Lorenai reikės draugijos. Namuose dažnai lankydavosi svečių, kurie atvykdavo iš pareigos grafui Tinmorui. Dauguma su Lorena elgdavosi mandagiai, bet Džena žinojo, ką jie visi galvoja. Kad jos sesuo – aukso ieškotoja. Džena dažnai dalyvaudavo tuose nuobodžiuose susitikimuose vien tam, kad Lorena nesijaustų vieniša, nors dėl tokios situacijos kalta buvo tik ji pati.
Į kambarį įėjo liokajus, nešinas sidabriniu padėklu, ant kurio gulėjo perlenktas popieriaus lapas.
– Sere, jums atkeliavo žinutė.
Tinmoras linktelėjo tarnui, liokajus nusilenkė ir išėjo.
Tada lordas išskleidė lapą ir perskaitė.
– Kvietimas, – tarė jis, nors nei Džena, nei Lorena jo neklausė, ir numetė raštelį Lorenai. – Nuo tavo pusbrolio.
– Pusbrolio? – sukluso Lorena imdama popierių. – Nuo lordo Penfordo. Rytoj kviečia mus vakarienės Samerfildų dvare.
Dženos širdis ėmė greičiau plakti. Ar kviečia ir ją?
– Žinoma,
