sveikąja ranka apkabino ją per liemenį ir švelniai pastatė ant kojų, nuraudusią dėl šiltų, kietų, dailių raumenų, kurie ją pakėlė.
Jis atsidavė prakaitu ir muilu, ir dar stipriu, sveiku vyru, ir ji pradėjo grumtis su nervingu drebuliu, kuris purtė ją iš vidaus.
Blogas sumanymas. Ne, ne blogas. Neapsakomai kvailas. Toks kvailas kaip trapecija be tinkliuko.
– Štai ir atsistojau, dėkui. – Ji pasikišo ramentus po pažastimis ir išsitiesė tiek, kiek leido sužeista koja. – Paspausčiau ranką, bet nesijaučiu stabili tokiam reikalui.
– Tik nesakyk. – Jis susikryžiavo rankas ant krūtinės ir nužvelgė ją nuo galvos iki kojų, neslėpdamas iš akivaizdaus susižavėjimo sutviskusių akių. – Aišku, kodėl įvirtai pro duris, šleptelėjai ant užpakaliuko ir nutraukei mano treniruotę.
Panašiau, kad plojosi veidu į grindis, bet Noelė neketino jo taisyti. Tik ne dabar, kai ji pernelyg stipriai laikė pažabojusi savo šėlstančius hormonus.
– Nemaniau, kad rasiu čia ką nors taip vėlai. Ketinau atlikti kelis tempimo pratimus, bet tada išgirdau balsus…
– Slapta klauseisi? – Žaisminga šypsena timptelėjo jo lūpų kampučius. – Nugirdai ką nors įdomaus?
Ji papūtė lūpas.
– Jeigu nori žinoti, skambėjo taip, tarsi judu būtumėte darę… kažką intymaus. Ir tada Sara pasakė stop, o tu nesustojai, todėl pamaniau, kad jai… iškilo pavojus.
– Pavojus? – Jis prapliupo juoku. – Supraskite teisingai, Hercogiene. Man nereikia remti moterų prie sienos tam, kad jos būtų su manimi.
– Iš kur aš galiu žinoti, – sumurmėjo ji.
– Vadinasi, norėjai žvilgtelėti pro rakto skylutę? – Jis pakrutino antakius. – Nebūčiau pamanęs, kad jauti malonumą stebėdama. Keistuolė. Man patinka.
– Buvo visai ne taip. – Ji svyravo kartu su ramentais, nežinojo, ar turėtų likti ir tęsti žodžiais pradėtą gundymą, ar skubėti ieškoti Saros ir ledo.
Noelė nespėjo apsispręsti, o Džeisas nužingsniavo prie svarmenų lentynos, kiekviena ranka pakėlė po dešimties svarų svarmenį ir pradėjo daryti pritūpimus.
– Ei, – ji pasistūmėjo kelis žingsnius į priekį. – Sara sakė, kad šįvakar tu jau baigei.
– Ji sakė, kad mudu baigėme. Todėl šiandien viską baigėme. Aš tik pramankštinsiu kojas prieš miegą. Man nerūpi, ką mano tie Sakramento šarlatanai. Grįšiu dar prieš kitą sezoną, geresnės formos, nei buvau.
– Prieš kitą sezoną? – Ji įdėmiai žiūrėjo į jį.
Melsvai juodi plaukai dengė jo kaktą. Tatuiruotą ranką slėpė įtvaras. Toro žaibo blyksnio emblema – ant vienos rankos, kitoje – lazda. Prakaitu permirkę marškinėliai. Viskas stojo į savo vietas.
– Tu tas beisbolo žaidėjas. Džeisas Monro. Tas, kuriam pavyko užimti keturias bazes pastarosiose metų žvaigždžių varžybose.
Ji tikrai neturėjo jokio supratimo apie žaidimą. Bet pagal tai, ką jos brolis Geibas su savo draugužiu Keidu nuolat liaupsino, žaidimas turėjo būti išties ypatingas.
– Monro. – Jis perėjo prie šuoliukų. – Nori mano autografo?
– Pasvajok.
Ji tenorėjo, kad jis dingtų. Spaldingo reabilitacijos ir tyrimų centrą ji pasirinko todėl, kad jis garsėjo geru vardu ir diskretiškumu. O kai jame gydėsi tokia žvaigždė kaip Džeisas, žurnalistai tikrai turėjo šmirinėti aplinkui. Taip, kaip dabar, – žybt, ir vienu fotoaparato blykstelėjimu visi sužinos apie jos reabilitaciją. Visas šokėjų pasaulis žinos, kur Noelė Nelson, Niujorko baleto kompanijos primabalerina, išvyko gydytis nutrūkusio raiščio. Kaip didžiausiame šokėjos košmare.
Ji suspaudė ramentus ir pasisuko į duris.
– Taip greitai išeini? – Džeiso balsas skambėjo beveik pašaipiai.
Noelė atsigrįžo į jį. Jis tebedarė įtūpstus, tvirtas, dailus jo užpakaliukas atrodė smarkiai įtemptas, kojų raumenys susitraukdavo ir išvirsdavo nuo pastangų. Prabėgo sekundė, kol ji prisiminė, ką ketino sakyti.
– Ne kiekviena pasiduoda tavo žavesiui.
Melagė su puantais melavo, per tiltą važiavo.
Jis sustojo, kad apdovanotų ją kvaila šypsena.
– Vadinasi, pripažįsti, kad aš turiu žavesio.
– Nieko nepripažįstu. – Ji nusipūtė nuo veido ilgą šviesių plaukų sruogą.
Šitas vyras erzino ne mažiau, nei žavėjo.
Džeisas papurtė galvą ir nužygiavo prie svarmenų lentynos tam, kad du dešimties svarų svarmenis iškeistų į vieną dvidešimties.
– Manding, dama per daug priešinasi.
– Aš ne… – Ji nuščiuvo, pasakiusi pusę sakinio, nepasidavė ironiškai skambantiems savo žodžiams ir pasilenkė, kad pasikasytų perštinčią koją po kelio įtvaru. – Šekspyras?
– Ne visi sportininkai bukagalviai. – Jis atsisėdo ant suoliuko galo ir sveikąja ranka pradėjo sukti ratus.
Štai kokia kojų mankšta.
– Aš esu kitoks, nei atrodau iš pirmo žvilgsnio.
Kaip tik šito ji ir bijojo.
– Man atrodo, galų gale galėčiau pasinaudoti ledo paketu. Verčiau eisiu patikrinti, kodėl Sara užtruko. – Ji pradėjo klibikštuoti pro duris.
– Laikykis, Hercogiene. – Džeisas su trenksmu nuleido svarmenį. – Tu mano vardą žinai, o aš tavo ne.
– Išgraužk, – per petį šūktelėjo Noelė ir nestabtelėjusi toliau stūmėsi sraigės greičiu.
Jis greitai sužinos. Mirkčiodamas ilgomis blakstienomis ir užkalbėdamas dantį Sarai ar kitai nieko neįtariančiai slaugytojai. Iki tol jam teks pasitenkinti Hercogiene.
Nes Noelė turi misiją. Ir planą. Tačiau nė į vieną neįtrauktas blogas berniukas, beisbolo žaidėjas, apatines kelnaites tirpdančios šypsenos savininkas, turintis dainiaus talentą.
Džeisas susiraukė ir susikoncentravo į štangą rankoje, jis jau atliko apšilimo pratimus. Nenorėjo galvoti apie Hercogienę, ar koks ten jos vardas, ir juokingas jos išvadas dėl to, kad jis galėjo susidėti su savo fizioterapeute. Arba apie jos kojas, kurios atrodė begalybės ilgio. Arba apie dailų užpakaliuką, kuris siūbavo, kai ji šlubčiojo iš kabineto. Kas būtų pasakęs, kad ramentai gali atrodyti seksualiai?
Jis ir be to turėjo, dėl ko nerimauti. Neišskrido komerciniu reisu, kuris būtų trukęs pusketvirtos
