prireikė operacijos, ir jis būtų melavęs, jeigu tvirtintų, kad vyras veidrodyje nė trupučio nesibaimino.
Sportinių šortų kišenėje subirbė telefonas, Džeisas jį išsitraukė ir pažvelgęs į ekraną perbraukė jį pirštu. Jautėsi dėkingas už sutrukdymą.
– Sveikas, drauguži. Didelis praradimas.
Kitame linijos gale esantis Kuperis Morganas, antrasis Sakramento Storm bazės gynėjas, nusikeikė.
– Aha. Artimi žmonės tikrai išsunkia. Kaip sekasi reabilituotis?
Lėtai. Skausmingai.
– Puikiai. Grįšiu taip greitai, kad net nepastebėsit, jog manęs nebuvo.
– Bet iki artėjančio sezono nespėsi, – Kuperio balse pasigirdo atsargumas.
Jiedu su Džeisu buvo dalis trijulės, kurią spauda vainikavo pačia pavojingiausia aukštesnių lygų grupe, ir jis visada būdavo vadinamas šaltakraujišku. Gerietis, blogietis ir niekšelis, taip juos vadino žurnalistai. Kuperis buvo gerietis, Džeisas blogietis, o pirmos bazės gynėjas Reidas Montgomeris, paženklintas rantytu randu ant skruosto, panėšėjo į šių dienų piratą, niekšą.
– Žinau. Girdėjau, ką sakė tie prakeikti gydytojai.
– Neabejoju, kad girdėjai. Bet ar tu ketini atkreipti dėmesį į pasikeitimą?
– Kas tave paskyrė būti prakeiktu mano globėju?
– Aš pats arba Reidas. – Džeisas kone girdėjo, kaip Kuperis šypsosi. – Jis turi naują merginą, kuri jį domina, taigi…
Džeisas sukikeno ir ištiesęs ranką pasiekė vandens butelį, kurį buvo pasislėpęs po suoliuku.
– Daugiau nieko nesakyk. Leisk, atspėsiu. Aukšta, šviesiaplaukė ir velniškai graži, jos IQ ne didesnis už jos liemens apimtį.
Ragelyje pasigirdo pritariantis Kuperio kvatojimas.
– Bingo.
Kaip ir Hercogienė. Gal tik jos IQ kitoks. Džeisas sprendė iš pašaipių jos pastabų, kurių kuo toliau, tuo daugiau išgirdo. Iš Reido draugužių tokių nesulaukdavo.
Grožis ir protas. Pavojingas derinys.
Džeisas truktelėjo gurkšnį vandens ir praskalavęs burną nurijo.
– Tai koks pasiūlymas? Vis dar ketini vykti į Metų žvaigždžių renginį?
– Nė už ką jo nepraleisčiau. Kaip manai, jie išleistų tave dienai ar dviem?
– Nematau priežasties, kodėl turėtų neišleisti. – Džeisas vėl gurkštelėjo vandens ir užsimerkė, atkragino galvą. – Kol gražiai elgiuosi.
– Tu? – nusišaipė Kuperis. – Kažin.
– Aš moku būti geras. – Džeisas buvo atkaklus. – Kai pats noriu.
– Deja, taip būna nedažnai.
– Paskambinai man tam, kad papriekabiautum, ar ko nors nori? – Džeisas nurijo paskutinį gurkšnį ir sveikąja ranka nusišluostė burną.
– Papriekabiauti.
– Misija įvykdyta. – Džeisas atsistojo ir pasirąžė. – Verčiau eisiu. Sklinda kalbos, kad jie pyksta, jeigu po dešimtos dar nemiegi.
– Tu reabilitacijos klinikoje ar vasaros stovykloje?
– Ir ten, ir ten. – Džeisas pasilenkė paimti svarmens. – Paskambinsiu tau po kelių dienų. Sent Luise išspardyk kam nors užpakalį vietoj manęs.
– Žinoma.
Džeisas baigė kalbėti, pakabino svarmenį atgal ant kabyklos ir grįžo į savo kambarį. Kai įėjęs vidun įjungė šviesą, išsižiojo ir išpūtė akis.
– Kas čia, po perkūnais?
Lova buvo tuščia, kai jis išėjo susitikti su Sara. Dabar ant jos išsikėtojusi gulėjo viena iš tų pripučiamų lėlių, jos vyšniniai speneliai stirksojo, o ryškiai raudonos lūpos tarė amžiną O raidę. Kartono dėžė stovėjo įtaisyta tarp pražergtų jos kojų. Vienoje pusėje buvo storu mėlynu teksto žymekliu parašyta Tavo pasitenkinimui: elkis maloniai. Ir jokio adreso, bet pašto ženklas skelbė, kad siuntinys iš Čikagos, kurioje Storm komanda dabar lankėsi.
Džeisas išskleidė peiliuką, prikabintą prie raktų grandinėlės, juo perbraukė per pakavimo juostelę ir vieną po kito pradėjo traukti tai, kas buvo viduje. Prezervatyvų dėžutė. Astroglide lubrikanto tūbelė. Ir dar ne viskas. Prakeiktame siuntinyje buvo pilna sekso žaisliukų, kurie triukšmingą viengungių vakarėlį būtų ilgam pavertę dar smagesniu.
Kuperis su Reidu iškreiptai suvokė rūpinimąsi. Tikriausiai sumokėjo patikliam pasiuntinukui už tai, kad atliktų šitą nešvarų darbelį. O gal pasiūlė jam vietas tribūnoje per kitą Storm pasirodymą Finikse.
– Labai juokinga, subingalviai.
Bet Džeiso lūpose vis tiek sutvisko šypsena. Tikrai buvo linksma. Tačiau vienas Dievas žino, ką pamanė valytoja, kai šįryt atėjo tvarkyti jo kambario.
Jis pradėjo mesti daiktus atgal į dėžę, kol sudėjo viską, išskyrus lėlę. Ji niekaip nelįstų, tik ne pripūsta. O jis, be abejonės, neketino jos šitaip palikti. Atsidusęs atkimšo ventilį.
Nieko.
Pakėlė lėlę ir suspaudė. Ilgas, lėtas pššš švilpė pro ventilį. Jis dar kartą suspaudė.
– Nagi, meilute. Pasiduok.
Veriantis moters spiegimas pasigirdo jam už nugaros, ir Džeisas su lėle rankose atsigręžė.
– Atleisk. – Noelė palinko prie jo durų rankenos, atrodė, kad jos ramentai vos ją išlaikė vertikalioje padėtyje. Jos porcelianinius skruostus nudažė raudonis. – Vėl.
– Vėl vykdai slaptą operaciją? – Džeisas atleido pirštus, kurie spaudė lėlę. – Ar tau niekas nesakė, kad renkiesi netinkamą laiką?
– Gal mano laikas čia niekuo dėtas. – Jos akys bėgiojo nuo lėlės prie jo. – Gal kaltas tavo… potraukis.
– Labai juokinga. – Jis net nenorėdamas šypsojosi.
Ji atrodė sumani, įžūli ir nė trupučio nesibaidė jo tatuiruočių ar požiūrio į moteris – kitaip nei kitos.
– Žinai, tarp manęs ir Saros nieko nebuvo.
– Tai visai kas kita nei tu ir… – Ji iš tolo bedė pirštu į lėlę. – Ji.
– Kelių draugužių pokštas.
– Draugužių.
Jis
