rytas, Hercogiene. – Įmetė vandens butelį į laikiklį prie bėgimo takelio valdymo pulto. – Malonu tave čia matyti.
Ji spitrijo pro langą, į jį nė nežvilgtelėjo.
– Maniau, kad sutarėme laikytis vienas nuo kito atokiau.
– Tu tareisi. O aš šypsojausi.
Jis apdovanojo ją niekada nenuviliančia kerinčia šypsena ir paspaudė start mygtuką, greitį nustatė tokį, kad neužsitrauktų Saros rūstybės.
– Jeigu tau reikia dirbti šalia manęs, ar gali bent jau užčiaupti srėbtuvę?
– Maniau, kad mudu šnekučiuojamės. Bandome pažinti vienas kitą. Leidžiame laiką. Velniava, tokiu greičiu galėčiau pakartoti Gėtesburgo kalbą1. – Jis per petį žvilgtelėjo į Sarą. Atsukusi jam nugarą ji buvo visiškai įsitraukusi į darbą su vyriškiu sugipsuota kulkšnimi. Džeisas nepastebimai padidino bėgimo takelio greitį. – Jeigu prisiminčiau.
Noelė atsisuko į jį. Galų gale. Blogiausia, kad žydrose jos akyse šmėstelėjo nepasitenkinimas, o ne… malonumas. Pavyzdžiui, geismas.
– Aš čia ne tam, kad su kuo nors draugaučiau, kurios šito sakinio dalies tu nesupranti?
– Tikriausiai turi nedaug draugų. Puikiai žinai, ką jie sakytų apie darbą be linksmybių.
– Na, aš neketinu linksmintis. – Ji iškėlė smakrą, vėl įsistebeilijo pro langą ar kažin ką lauke. – Ne tu vienas privalai dirbti, juk žmonės tiki tavimi.
– Sara sako, kad esi garsi balerina.
– Sara naujokė. Ji per daug pliurpia.
– Ką pasidarei? – Jis mostu parodė į jos koją. – Plyšo raištis?
– Iš kur žinai?
– Anksčiau pats tai patyriau. Nors ir nesu šokėjas.
– Šokėjai tokie pat sportininkai kaip ir beisbolo žaidėjai. – Iš to, kaip ji pasakė, buvo aišku, kad jo profesiją ji laikė tokio pat lygio kaip automobilių pardavėjų ar politikų. – Jeigu nori žinoti. Juk neįsivaizduoji, kad galėtume sėdėti ant suoliuko ir spjaudyti tabaką. O vyrukai, su kuriais dirbu, mėto apie šimtą svarų sveriančias balerinas, o ne penkių uncijų kamuoliukus.
– Ramiau, Hercogiene, – jis atstatė delną. – Neketinau tavęs įžeisti.
– Neturėtum net bandyti. – Ji atmetė savo arklio uodegėlę. – O bandai.
– Kaip Joda2?
– Žinoma, be žalios odos ir smailių ausų.
– Vadinasi, manai, kad baleto šokėjai yra rimtesni sportininkai nei beisbolo žaidėjai?
– Ne rimtesni. – Jos kaktoje susimetė raukšlės, lyg būtų susimąsčiusi, kaip tinkamai apibūdinti tai, ką bendro turi jų užsiėmimai. – Skirtingi. Bet mes savo kūnais užsidirbame pragyvenimui – taip kaip ir jūs.
– Galų gale. – Jo veide vėl sušvito tūkstančio vatų stiprumo šypsena, kuri, kaip ir prieš tai, nė kiek negelbėjo. Velnias. Net naujokų lygoje norėdamas pamatyti Johaną Santaną neturėjo taip ilgai laukti eilėje. – Turime kažką bendra.
– Abejoju, ar yra dar kas nors.
– Tikrai? – Jo antakis pašoko.
– Sakykime, kad manęs tai nedomina. – Ji sulėtino dviratį ir išvis nustojo minti.
– Liūdna.
– Įtariu, kad tau teks susitaikyti.
Ji nusiropštė nuo dviračio ir nuslinko prie laisvų svarmenų. Džeisas numojo ranka į jos maivymąsi, nes iš patirties įtarė, kad po juo kažkas slepiama. Tarkime, baimė prarasti viso gyvenimo darbą.
Beje, ir taip buvo gerai. Jeigu jų pokalbis būtų užsitęsęs, jis galėjo netyčia leptelėti, kad puikiai pažinojo liūdesį.
– Kas čia, po galais?
Jis vos nesuklupo, kai takelis sustojo. Prie treniruoklio stovėjo Sara, jos pirštas tebespaudė e-stop mygtuką.
– Aš tave įspėjau.
– Aš vos judėjau.
– Tu beveik bėgai. – Ji atkišo jam rankšluostį. – Laikas tavo užsiėmimui. Nušluostyk treniruoklį ir eime. Dabar tu esi mano rankose, apsukruoli.
Puikumėlis. Dar ne pusiaudienis, o jis jau sunervino dvi moteris. Atsidusęs Džeisas susuko rankšluostį į kamuolį, švystelėjo į netoliese stovėjusią skalbinių pintinę su dangčiu ir nusekė paskui Sarą.
Laukė velniškai siaubinga dienelė.
Ką tokio turėjo Džeisas Monro, kad pažadindavo jos vidinę primadoną?
Noelė šleptelėjo ant lovos, jeigu taip galima pavadinti atsargų nusileidimą, nes ji nenorėjo sukrėsti dar nesugijusio kelio. Tikrai reikėtų palįsti po dušu, bet po treniruotės ji neturėjo jėgų. Pusė valandos ant kvailo stacionaraus dviračio privertė ją pasijusti taip, tarsi būtų šokusi Auroros partiją Miegančiojoje gražuolėje. Be to, turėjo per Skype susisiekti su Hole – Noelė dirstelėjo į skaitmeninį laikrodį, stovintį ant spintelės prie lovos, – už dešimties minučių.
Ji nervingai persibraukė pirštais per plaukus, beviltiškai bandydama atrodyti tinkamai, ir iš po lovos išsitraukė nešiojamąjį kompiuterį. Kodėl ji prisileido tą vyruką? Sudorojo daugybę pasipūtėlių, kurie baletą laikė mergaitišku reikalu. Užteko vienos menkutės Džeiso pastabos, ir ji atleido vadžias.
Turbūt tas vyrukas ją laiko pamišėle. O jai nė kiek nerūpi, ką jis mano. Nė truputėlio.
O dabar jai reikia tuo įtikinti savo mintis, kurios sukasi apie Džeisą. Ir širdį, kuri pradėdavo smarkiau plakti kiekvieną kartą, kai jis spigindavo į ją, nutaisęs perkūniškai seksualią, tarsi Patriko Sveizo iš Purvinų šokių šypseną.
Noelė nusipurtė ir atvertė kompiuterį. Truputis laiko su seserimi ir dukterėčia atitrauks jos mintis nuo svaigių akių, saulės nubučiuotos odos ir stangrių raumenų – trijų dalykų, kurie tikrai neturėjo įsigauti į jos mintis. Taip, jai dabar reikėjo visą dėmesį sutelkti į reabilitaciją. Be sveikatos jos kaip profesionalios šokėjos galimybės buvo lygios nuliui.
Vos spėjo prisijungti prie Skype, sumirksėjo langas, pranešantis apie įeinantį skambutį. Ji spustelėjo Vaizdo skambutis ir kaipmat iššoko Holės atvaizdas, rankose ji laikė vaikščioti bepradedančią judrią garbanę.
– Sveika, Hol. – Noelė įsitaisė ant lovos, pasistatė kompiuterį tarp kelių, kad jos pačios veidas būtų matyti lange ekrano kampe. – Kaip mano mažoji?
JAV prezidento Abraomo Linkolno kalba, kurią sudarė 272 žodžiai (čia ir toliau – vert. pastabos).
„Žvaigždžių karų“ personažas.
