sakiau, aš niekada neverkiau dėl moteriškos draugijos stygiaus. Ir dabar neketinu to daryti.
– Iš to, kaip viskas atrodė prieš minutėlę, galėtum mane apkvailinti.
Jis liovėsi trepenti ir įsmeigė į ją akis.
– Ar šitas vakarinis apsilankymas turi kokį nors paaiškinimą? Negali užmigti? Jautiesi vieniša? Gal pasiilgai manęs?
Jos veidas dar labiau iškaito.
– Sara pasakė, kad turėčiau tavęs atsiprašyti, jog šnipinėjau.
Jis pavartė akis.
– Ne kažin koks atsiprašymas, jei jau ji privertė tave tai padaryti.
– Aš esu čia, tiesa? – Ji įsižeidė. – Ir niekas nelaiko man į nugarą įremto ginklo.
– Na? – Jis susikryžiavo rankas ant krūtinės.
– Kas na?
– Aš laukiu. – Noelė prisimerkė, o Džeisas iškėlė galvą. – Tavo atsiprašymo.
– Tu tikrai esi nepakenčiamas, – ji atkišo apatinę lūpą ir neturėjo atrodyti seksualiai.
– Jau girdėjau. – Jis gūžtelėjo pečiais. – Daugybę kartų. Bet ne aš čia privalau atsiprašyti.
– Gerai, atsiprašau. Neturėjau klausytis paslapčia. Ir nereikėjo skubėti daryti išvadų. – Žydrose Noelės akyse plykstelėjo teisuoliškas pasipiktinimas. – Patenkintas?
– Vargiai. – Jis pakėlė subliūškusią lėlę, sugrūdo į dėžę ir uždengė, kol Noelė nespėjo pamatyti, ko dar buvo viduje. – Bet tiks. Kol kas.
– Ne kol kas, – nukirto ji ir pasisuko eiti. – Aš čia esu tam, kad atsistočiau ant kojų, o ne ieškočiau draugų.
– Mes dar pažiūrėsim, Hercogiene. – Džeisas susiraukė suvokęs, kad vis dar neišpešė jos vardo, ir it prikaustytas stebėjo, kaip jai dingstant pro duris lingavo užpakaliukas. Ramentų girgždėjimas į linoleumą aidėjo per visą koridorių. – Mes dar pažiūrėsim.
Numetęs dėžę ant grindų išsitiesė ant lovos, kambarys atrodė keistai tuščias, kai tokia svarbi asmenybė jį apleido. Džeisui patiko su ja kivirčytis. Ji buvo lygiavertė priešininkė ir tikra gražuolytė: jos akių gelmėje buvo galima paskęsti, kilo noras sutaršyti plaukus, o kūnas prašėsi nuodėmės. Ir ji akimirkai priversdavo užsimiršti, palengvino įtampą, kuri spaudė jo krūtinę nuo tada, kai paliko žaidimo lauką.
Nusišypsojęs jis pasiekė televizoriaus nuotolinio valdymo pultelio. Gal reabilitacija neturėtų būti visiška nuobodybė. Vien darbas, be jokio žaidimo, Džeisą paversdavo apatišku.
O Džeisas buvo visoks, tik ne apatiškas.
ANTRAS SKYRIUS
Laikrodis ant sienos rodė penkiolika po vienuolikos, kai kitą rytą Džeisas įslinko į fizioterapijos kabinetą. Ištisos keturiasdešimt penkios minutės iki jo procedūros. Niekas neprieštaraus, jeigu jis prieš tai atliks kelis kardiopratimus, teisingai?
Neteisingai.
– Ką tu čia veiki? – Sara pripuolė prie jo, jam dar nespėjus pasidėti butelio vandens. – Tavo laikas po vidurdienio.
– Noriu padirbėti ant bėgimo takelio.
– Jokiais būdais, – Sara papurtė galvą. – Nenoriu, kad judintum alkūnę, kol ji sutvirtės.
– Dėl Dievo, juk ji gipse. – Džeisas pažvelgė į savo ranką – sąnarys, apie kurį kalbėjo, beveik nepajudinamas kietame įtvare – ir įsmeigė į Sarą rūstų žvilgsnį. – Ar galėtų būti dar tvirčiau?
– Tu tik vakar atvažiavai. – Ji papūtė lūpas. – Neturėjau galimybės tinkamai įvertinti.
Jis kilstelėjo ranką.
– Vertink dabar.
– Dabar esu užsiėmusi su kitais pacientais, – ji rankos mostu apvedė patalpą.
Grupelė kitų ligonių naudojosi įrenginiais. Viena figūra net patraukė jo dėmesį, buvo gerai pažįstama, tolimajame kampe važiavo stacionariu dviračiu, į arklio uodegėlę surištais plaukais švytavo mindama pedalus.
Jis pastebėjo prie jos laisvą bėgimo takelį ir šyptelėjo. Kaip Hanibalas Smitas, A komandos lyderis, kuriam patikdavo, kai viskas vykdavo pagal planą.
– O kodėl ji gali treniruotis?
– Nes ji čia jau praleido kelias savaites. Šiandien pirma jos diena be ramentų. – Sara žvilgtelėjo į šviesiaplaukę, paskui vėl sužiuro į Džeisą. – Ir ji neskuba. Laikosi nurodymų. Ne kaip kai kurie.
– Ei, ir aš galiu laikytis nurodymų. – Nepaisant to, kad praėjusį vakarą visiškai nekreipė į juos dėmesio. – Kai reikia.
Sara kreivai šyptelėjo.
– Pamiršai, kad turiu tavo ligos istorijos išrašą iš Kalifornijos ligoninės.
Aha. Ten jis tikrai nebuvo auksinis. Jie pavadino jį nepaklusniu. Nelinkusiu bendradarbiauti. O jam labiau patiko laikyti save susitelkusiu. Siekiančiu tikslo.
– O jeigu pažadėsiu neskubėti taip kaip Hercogienė?
– Hercogienė? – Saros antakiai sušoko.
Prakeikimas. Jis nenorėjo ištarti garsiai.
– Aha. Ji tikra… pamaiva. Kas jai nutiko? Nugriuvo su aukštakulniais? Buvo sutrypta išprotėjusių pirkėjų per vienintelę išpardavimo dieną Macy’s prekybos centre?
– Tu nenutuoki, kas ji tokia, tiesa? – Sara dūrė pirštu jam į krūtinę. – Tai Noelė Nelson.
Pagaliau. Hercogienė turėjo vardą.
– Ar turėčiau ją pažinoti?
– Ji vienintelė ir garsiausia primabalerina šalyje. Gal net pasaulyje. Svarbiausia Niujorko baleto kompanijos šokėja.
Baleto? Džeisas apie baletą žinojo tiek, kiek apie branduolinę fiziką. Bet jis suprato, kad baletui reikėjo dviejų sveikutėlių kelių. O žiūrėdamas į jos kojos įtvarą Džeisas žinojo, kad jiedu plaukia toje pačioje valtyje. Be irklų.
Jis stebėjo, kaip ji mynė pedalus, jos lūpos buvo kantriai suspaustos, smilkinius puošė prakaito lašeliai, rankų krumpliai net pabalę spaudė vairą. Nors ji mynė lėtai, vis tiek atrodė apimta kančios.
– Šūdas.
– Aha, šūdas. – Sara ne itin švelniai stūmė jį prie laisvo takelio. – Lipk. Eik. Bet jei pamatysiu, kad darai ką nors kita, paspausiu avarinį stabdį.
– Sutarta. – Džeisas
