logika jai nepadėjo. Keletą kartų paauglystėje ji sugebėjo įkišti kojų pirštus į baseiną, bet nieko gero neišėjo. Ir štai ji – naujoji „Lankasterio narai ir gelbėtojai“ savininkė. Ką, po galais, jai daryti su nardymo kompanija?
Juo labiau patiriančia šitokių finansinių sunkumų.
Lorelė prisiminė drąsinančius žodžius, kurie padėjo jai atsidurti lėktuve į Čikagą. Juk tereikia iškęsti kelias savaites. Tiek ji gali. Privalo.
Tėvas, paskyręs ją vienintele paveldėtoja kompanijos, kurios mergina visai nenorėjo, paliko ir priemonę, kad kompanija atrodytų pelninga bent tiek, kad sudomintų galimus pirkėjus. Jis buvo labai priartėjęs prie legendinės „Chimeros“ sudužimo vietos.
Istorija pasakoja, kad laivas plaukęs iš Mergelių Salų į Naująjį Orleaną ir Valstijų Konfederacijai gabenęs atsargas bei amuniciją.
Daugelis tikėjo, kad triumuose buvo ir šio to daugiau, kai juos užklupo uraganas ir laivas nuskendo kažkur tarp Haičio, Terkso ir Kaikoso. Pasak legendos, jame buvo aukso. Daug.
Lorelę domino gandai apie tai, kad jei laivas, kaip planuota, būtų pasiekęs uostą, „Chimeros“ krovinys galėjo nulemti kitokią karo baigtį.
Aišku, čia tik spėlionės. Bet slaptas lobis, sukauptas Karibų plantacijų savininkų, kuriems labai rūpėjo tai, už ką kovojo konfederacija…
Lorelės istorikės smalsumas prabudo vos pradėjus skaityti tėvo užrašus apie „Chimeros“ paieškas. Bet pati istorija jai buvo staigmena. Kol nesurado dokumentų apie „Chimerą“, net nenumanė, kad tėvas domėjosi istorija. Mergina užaugo galvodama, kad troškimas atskleisti praeitį, sužinoti, kaip žmonės mąstė, mylėjo, nekentė ir gyveno, atsirado pats savaime.
Kodėl tėvui reikėjo numirti, kad duktė sužinotų, jog juos kažkas siejo?
Tai Lorelei kėlė daugiausia nerimo. Bei buvo pagrindinė priežastis, kodėl, nepaisydama vandens, prisivertė čia atvažiuoti ir užbaigti, ką jis buvo pradėjęs.
Remiantis surastais užrašais, jos tėtis manė užtikęs kelias galimas laivo žūties vietas.
Jei pavyktų surasti dingusį laivą, padengtų kompanijos skolas ir dar puikiai papildytų savo sąskaitą, o tuomet galėtų atsidėti akademiniams tyrimams.
Gaila, neišgali pasamdyti žmogaus, kuris prižiūrėtų visą ekspediciją. Vargu ar pajėgs sumokėti ir nardytojams. Tačiau dėl to jaudinsis, kai ateis laikas.
Apkabinęs per pečius Brajanas nusivedė ją į priekį.
Lorelė norėjo jam padėkoti, bet suvokusi, kad šis nesupras už ką, prikando liežuvį.
Jos kūnas buvo tarsi medinis, bet vėl judėjo reikiama kryptimi.
Tą vyruką ji pažinojo beveik visą gyvenimą, rankų ir kojų pirštų neužtektų suskaičiuoti, kiek kartų jiedu buvo susitikę akis į akį. Prie tėčio komandos Brajanas prisidėjo būdamas penkiolikos. Baigęs koledžą ėmė dirbti jau ne tik vasarą per atostogas, bet ir visą laiką – tai visai logiška.
Reikia pripažinti, kad būdama jaunesnė Lorelė net pavyduliavo, kad tėtis tiek daug laiko praleidžia su šiuo vaikinu, o ne su savo dukra. Dabar tik džiaugėsi, kad turės žmogų, nusimanantį, kas dedasi, ir galintį padėti jai kelias savaites.
Sugriebęs už liemens Brajanas prilaikė, kol ji kopėčiomis įlipo į savo laivą „Emilės fortūna“.
Pamačius ant šono išrašytą apsilupusį savo mamos vardą, išblukusias raudonas raides, staiga skaudžiai pervėrė krūtinę.
Bet ir tai ji kažkaip sugebėjo užgniaužti.
Mergina lengviau atsiduso, kai Brajanas nusivedė į laivo triumą. Lengvą sūpavimą ji vis dar jautė, bet į vandenį žiūrėti jau nebereikėjo. Nors tiek. Užmerkusi akis gal net įtikintų save, kad atsidūrė lėktuve, traukinyje ar kur kitur.
Tačiau sūrokas jūros kvapas ir paukščių balsai tokias fantazijas tuojau nutraukė.
– „Tridančio“ komanda jau čia.
Sudribusi ant suolelio, einančio palei sieną aplinkui stalą, Lorelė pasitrynė rankomis smilkinius.
– Kas?
– „Tridantis“. Prisimeni, telefonu pasakojau apie nardymo kompaniją.
– Tą, kuri prieš aštuonis mėnesius pavogė mūsų klientus?
– Taip, tie patys. Jie jau čia.
Nuleidusi rankas Lorelė pažvelgė į Brajaną. Jis kokiais devyneriais metais už ją vyresnis, bet, kai šypsosi, atrodo dar senesnis. Laikas jūroje ir saulėje paryškino raukšles akių kampučiuose ir ant kaktos. Vyro oda buvo tamsiai ruda – net keliais atspalviais tamsesnė nei jos iš lotynų amerikietės motinos paveldėta oda – ir įdiržusi.
– Kodėl?
Brajanas susiraukė. Raukšlės tarp jo antakių virto grioveliu.
– Nežinau kodėl, bet man neramu.
Taip, ir Lorelė nerimauja.
Jei Brajanas sako tiesą, o abejoti juo Lorelė neturi pagrindo, „Tridantis“ ilgus mėnesius buvo tikras dieglys tėčio šone.
Juk negali būti atsitiktinumas, kad jie čia pasirodė kaip tik dabar?
Ne, jai taip nebūna.
– Po velnių, tai reiškia, kad turime varžovą, ar ne?
– Ko gero.
Džeksonas įsiliejo tarp žmonių, dirbančių prieplaukoje, ir ėmė stebėti.
Moters, kurią Brajanas pasitiko su šypsena ir apkabino, jis nebuvo matęs, bet turbūt nesuklydo manydamas, kad tai Lankasterio dukra.
Buvo girdėjęs, kad prieš tris mėnesius Džeimsas mirė nuo širdies smūgio. Labai gaila, bet nieko keisto. Per paskutinį jų pokalbį senukas neatrodė sveikas. Visas išraudęs rėkė ant jo.
Džeimsas netrukus susigaudė, kad „Tridantis“, o tiksliau Džeksonas, vilioja jų klientus. Nebuvo sunku. Tačiau Džeimsas įniršęs įlėkė į „Tridančio“ kontorą ir užgulė visu svoriu grasindamas pradžioje pasirašyta nekonkuravimo sutartimi.
Tada Džeksonas jau žinojo, kokių didžiulių finansinių bėdų turi Lankasteris, todėl pasiūlė šiam eiti sau ir pasisamdyti advokatą – suprato, kad Džeimsas jo neįperka.
Ir nejautė nė mažiausios sąžinės graužaties. Juk kalbama apie žmonių gyvybes, jų saugumą.
Tas galimas nelaimingas atsitikimas su sprogmenimis parodė, kaip visokios sumautos naftos kompanijos vykdo sprogdinimus ir kodėl kartais į švarų vandenį išsilieja milijonai galonų teršalų.
Po kelių savaičių pagrindinės jų kontoros durys buvo išlaužtos ir kažko viduje ieškota. Brangi įranga ir kompiuteriai liko nepaliesti, jie nepasigedo nieko vertingo.
