tik ką pradėjau šitą ir ketinu kiek su ja pasiterlioti.
Neketino, bet nekaltas melas juk nieko blogo, kai turi svarbesnių tikslų? Nepakenks, kad tik padėtų tą vaikiną išlaikyti kuo toliau.
Akies kampeliu mergina pastebėjo per barą atžingsniuojantį vyrą, kurį buvo mačiusi doke. Per gerbėjo petį pastebėjo, kad vyras eina jų pusėn.
Dabar jis atrodė tikras gražuolis, lyg šviesiaplaukis bangų dievas. Aukštas, jei reikėtų spėti – daugiau nei šešios pėdos. Ji pati, būdama penkių pėdų, daugeliui vaikinų žvelgia tiesiai į akis. Bet ne jam.
Jei būtų čia atėjusi ko nors susirasti, jis tikrai pakliūtų į sąrašo viršų. Aukštas ir raumeningas. Šalia tokio iškart turi pasitempi.
Skanėstas ant pagaliuko, kaip pasakytų Melodė.
Vyras vilkėjo rusvai žalsvos spalvos šortus su daugybe kišenių – jos dengė visas šlaunis. Šviesiai mėlyni polo marškinėliai užtempti ant plačios krūtinės, plona medžiaga prastai slėpė kalnelius ir įdubas. Jis nebuvo užsegęs trijų viršutinių sagučių ir ji matė krūtinę, pabarstytą šviesių plaukelių rūkeliu.
Marškinėliai puikiai derėjo prie medaus spalvos susivėlusių plaukų, atrodė, kad jį sušiaušė vėjas arba kokia raudonlūpė sirena.
Lorelei išdžiūvo burna. Ji pakėlė prie lūpų taurę, kurią tebelaikė, ir norėdama atsikratyti įtampos godžiai gurkštelėjo tiršto skanėsto. Nepasisekė.
Suvokė, kad bronzinis dievas suka tiesiai prie jos, o ne kurio nors kito gretimo staliuko.
Vos jai spėjus įkvėpti pilna burna, jis pastūmė vaikiną, kurį Lorelė jau buvo ir pamiršusi, iš kelio.
– Atsiprašau, – tarė eidamas prie jos.
Pasilenkęs perbraukė jos burną lūpomis – šiltomis ir švelniomis. Lorelė pajėgė tik sėdėti ir žiūrėti išpūtusi akis.
– Atleisk, kad pavėlavau, mažute, – sukuždėjo.
Žemas balso tembras – sutirpo visi jos kūno raumenėliai. Lorelė neabejojo, kad suskystėjo ir šaldytas gėrimas taurėje.
Matyt, pavyko sumurmėti kažką tinkamo, nes vyras nusišypsojo, o neįtikėtinai žydros akys linksmai, šelmiškai blykstelėjo.
Lorelė net išsižiojo – nežinia, ar ragindama jį dar kartą pabučiuoti, ar suprasdama, kad privalo ką nors pasakyti, pavyzdžiui: Kas tu toks, po velnių?
Nespėjus apsispręsti, tvirtas vyro kūnas prisispaudė prie jos, kviesdamas pasislinkti suoleliu toliau. Ji taip ir padarė šiek tiek įsižeidusi ir visiškai sumišusi.
Sujudo stalelio gale tebestypsantis vaikinas:
– Maniau, kad kompanijos neieškai.
– Ir neieško. Ji mane jau turi.
Vaikinas susiraukė. Akyse žybtelėjo pyktis.
– Kodėl nesakei, kad esi čia su kažkuo?
Nes ir nebuvo. Vis dėlto aiškiai suvokė, kad dabar to sakyti garsiai nereikia. Todėl tik patraukiojo pečiais ir atsiprašydama šyptelėjo.
Vaikinas energingai nužingsniavo šalin pagaliau supratęs, kad ginčydamasis su ja nieko nepasieks. Juo labiau kai tarp jų įsitaisė kažkokia raumenų siena. Būtų kvailys, jei šoktų ant vyro, prisispaudusio prie jos nuo pečių iki klubų.
Jo karštis skverbėsi pro odą. Gal vis dėlto reikėjo persirengti, užsimesti ilgesnius šortus. Šie buvo sukilę iki viršaus ir dabar mergina nuoga oda jautė trinantis plaukuotą šlaunį.
Pagaliau atgavusi balsą sugebėjo paklausti:
– Kas tu toks?
Kalbėjo tyliai, kad tik jis vienas girdėtų.
Užmetęs ranką ant atlošo, vyras priglaudė ją arčiau. Dar prieš kelias sekundes ji būtų maniusi, kad tai fiziškai nebeįmanoma. Bet akivaizdžiai klydo.
– Džekas, – atsakė vyras, palenkęs galvą prie pat jautrios ausies.
– Malonu susipažinti, – nepagalvojusi leptelėjo Lorelė.
Atsitraukęs vaikinas jai nusišypsojo. Net Lorelės skrandis sudrebėjo. Kažkodėl jo veidas atrodė nuoširdus, jausmingas ir kupinas grobuoniškų pažadų. Mirtinas derinys jos libido.
Lorelė nejaukiai pasimuistė kėdėje.
– Ką čia darai?
Jis gūžtelėjo.
– Tave gelbėju. Regis, akivaizdu.
– Na taip, bet kodėl?
Jo šypsena pasikeitė, tapo pavojinga.
– Nes noriu.
O, šitas vaikinas tikra bėda. Aišku. Jis tas, kuris visada gauna ko panorėjęs.
Blogai. Šį vakarą jam teks nusivilti, nes jos tikrai neturės.
Antras skyrius
Džeksonas stebėjo, kaip Lorelė Lankaster prisimerkia. Jis norėjo nusikvatoti. Bet kartu ir priglausti ją dar arčiau.
Ji ir iš tolo atrodė graži. O iš arčiau – tobula. Net pritemdytame bare oda spindėjo. Taip neriant pro šviesiai mėlyną vandens paviršių sušvinta saulė.
Sėdėdamas šalia jos jautė tai, ką tada, kai pagaliau susekė tikslią „Chimeros“ vietą: pagarbą, pergalę, malonumą.
O juk neturėtų jai jausti nieko kito, tik pyktį ir troškimą atsiteisti.
Priminęs sau, ko šį vakarą atsekė paskui ją į barą, Džeksonas stengėsi užgniaužti pagundą. Nesisekė, nes vis dar jautė jos glotnią, šiltą odą, prisispaudusią jam prie šlaunies.
– Pasakysiu tau tai, ką ir jam, – pradėjo Lorelė, ji mostelėjo galva į vaikiną, jau einantį prie kito taikinio. – Man neįdomu.
– Hmmm, – sumurkė Džekas.
Viduje tūnantis velniūkštis gundė įrodyti, kad jos žodžiai – melas. Juk jautė, kaip ji atsiliepė į bučinį. O jei atvirai, ir pats norėjo vėl pajusti.
Palenkęs galvą jis giliai įkvėpė, įtraukė vanilės aromatą į plaučius. Ir perbraukė jos burną lūpomis.
Mergina aiktelėjo, bet nesitraukė. Palinko prie jo visu kūnu.
Tokio nelaukto kvietimo nepaisyti jis negalėjo. Net jei siekė tik įrodyti savo tiesą. Lyžtelėjo praviras lūpas, slystelėjo vidun. Jos skonis buvo dar gardesnis nei kvapas.
Džeko delnas nuslydo jos sprandu, jis suėmė jos galvą ir priglaudė arčiau. Iš jos gerklės išsprūdo slopus garsas.
Džeksonas
